Dar prieš Oskarus žinojau, kad rekomenduojamas, atsiliepimai puikūs, bet vis nuspręsdavau pasirinkti kažką artimesnio, labiau nuspėjamo. Neneigsiu, pirmiausia, man nepatiko ir filmo vizualas. Bet pagrindinė priežastis, kodėl aš jo neįsijungdavau – Pietų Korėjos filmas. Ne italai, ne ispanai, ne prancūzai.
Filmo vizualas man primindavo vienuolikos valandų skrydžius Helsinkis – Šanchajus, Šanchajus – Helsinkis. Lėktuve vyravo dviejų tipų keleiviai: triukšmingieji, amžinai alkani azijiečiai ir gan santūriai bendrame kontekste atrodantys europiečiai. Azijiečiai visada renkasi azijietišką meniu, europiečiai, žinoma, europietišką. O lėktuvui pradedant kilti, prasidėdavo kino filmų mėgėjų skrydis. Ir kas be ko, azijiečiai renkasi azijietišką, europiečiai – europietišką.
Taip aplinkybėms susidėliojus aš kelis kartus žiūrėjau „Seksas ir mietas“, „Seksas ir miestas 2“, „Ledo šalis“, „Juodoji gulbė“. Renkiesi pagal esamą situaciją: P. Sorrentino, P.G enovese ar P. Almodovar šį kartą nebuvo (gal kitą skrydį). Žiūrėdama, kaip Carrie, Miranda, Samantha ir Charlotte mėgaujasi prabangiu skrydžiu pirma klase su „Emirates A380“, užmesdavau akį, ką žiūri pernelyg greta sėdintis mano kaimynas.
O čia matau samurajų kovas, meilės istorijas, kur veiksmas vyksta karaoke bare, ar fantastiniai trileriai, primenantys vaikystėje matytą japonišką animacinį serialą „Drakonų kovos“. Mano kaimynas juokiasi, pyksta kartu su filmo herojais. O aš toliau pavydžiai žiūriu, kaip prabangiai skrydžiu mėgaujasi Carrie, Miranda, Samantha ir Charlotte.
Tad keturių Oskarų laimėtoją „Parazitą“ įsijungiau tik tada, kai oficialiai visame pasaulyje buvo pripažintas. Filmas prasideda nuo lengvo humoristinio tono, primenančio siurrealistinę komediją, įpusėjus persimeta į trilerį primenantį siužetą su siaubo filmo motyvais, o pabaiga pereina į groteskišką finalą, įsimintiną ir paliekantį kartumo prieskonį.
Tačiau man labiausiai įsiminė status quo aspektas. Dvi šeimos. Pirmoji Kim šeima: tėvas, motina, ką tik iš paaugliško pasaulio išėję sūnus ir dukra, yra neturtinga šeima, gyvenanti tarp tokių pačių varganai besiverčiančių šeimų. Jie gyvena rūsyje, žemiau gatvių lygio, ankštose erdvėse sunku išsitiesti, norint nesusižeisti, negalima greitai ir laisvai judėti, kitaip rizikuoja prasiskelti galvą.
Šeima ryšį su išoriniu pasauliu palaiko per „WhatsApp“ (bet tik tada, kai pavyksta pavogti WI-FI signalą iš kažkurio kaimyno, kuris gyvena šiek tiek geriau, nei rūsyje apsistojusi šeima). Jie užsidirba pragyvenimui atlikdami mažai apmokamus darbus, nereikalaujančių didelių pastangų. Neturi pinigų sumokėti už dezinfekciją nuo tarakonų, kurių kolonijos gyvena jų namuose, tad kai vyksta gatvių dezinfekcija, jie atveria langus, rizikuodami savo gyvybe, bet vis tiek leisdami nuodus į savo namus pro vienintelį langą.
Ir štai jums kontrastas – Park šeima, gyvenanti urbanistinėje viloje su dideliu minimalistinio stiliaus sodu. Erdvės, dideli langai su vaizdu į žalias kiemo zonas – radikaliai kitoks gyvenimo stilius. Šiame preciziškai švariame name tikrai nėra problemų su tarakonais, bet greitai jame chaosą sukelia keturi nauji parazitai, turintys dezinfekcijai imunitetą.
Filmo ašimi yra dvi skirtingos ekonominį statusą turinčios šeimos Kim ir Park – status quo. Kaip ir gyvenime, nepriklausomai nuo žemyno, turtingi ir vargšai, sėkmingai ir juodai dirbantys, skaičiuojantys ir leidžiantys, skraidantys su „Emirates A380“ verslo klase ir skraidantys artimai susėdę ekonomine klase – tai taip gyvenimiška.
Keistas jausmas, bet ir šiame filme nei viena pusė netampa nei teigiama, nei neigiama. Tiesiog suprantu, kad abi pusės – situacijos įkaitai. Situacijos, kuriose galimai gyvename kiekvieną dieną, gal tik ne taip groteskiškai atrodančiose.
Dalinantis įspūdžiais apie filmą, mane pasiekė komentaras: „Sakai, patiko, nes laimėjo keturis Oskarus.“ Ne, patiko ne dėl Oskarų. Bet įsijungiau, turbūt, dėl jų.
Taip, „Parazitą“ ignoravau dėl šalies. Ir žinote, manau, kad lygiai taip pat mūsų lietuvių sukurtus filmus pasauliniame kontekste ignoruoja dėl „country: Lithuania“. Tik vienas skirtumas, mūsų tautiečių sukurtus filmus ignoruoja ne tik azijiečiai, bet ir tie patys mūsų tautiečiai.
