„Tangerine“ – arba kaip tinkamai statyti politkorektišką kiną

Tam, jog pastatytum gerą filmą, jokie blizgučiai, garsios pavardės ar didelis biudžetas visai nėra reikalingi. Ir tai buvo įrodyta ne sykį. Paminėti galėčiau to paties Christopherio Nolano pirmąjį blyną „Following“, kurį šis susuko dirbdamas po darbo ir savaitgaliais. Savomis lėšomis.

George Milleris pirmąjį „Mad Max“ pastatė tik už 350 000 JAV dolerių. „Monty Python and the Holy Grail“ kainavo 400 000 dolerių. Rodriguez'o „El Mariach“ – 7000. Tommy Whiseau „The Room“ – 6 milijonus. Ką tuo noriu pasakyti? Kad dienos pabaigoje visgi svarbiausia scenarijus, veikėjai, tinkamai parinkti aktoriai, savo amatą išmanantys kinematografai ir režisieriaus išmonė.

Tuo tarpu „Tangerine“ buvo nufilmuotas iPhone. Taip, perskaitėte teisingai. iPhone! 5S. Trimis, jeigu tiksliai.

Filmas pasakoja apie dvi transseksualias prostitutes, kur viena iš jų mėgina surasti savo sutenerį, kuris, beje, yra ir jos vaikinas, ir prigriebti jį už tarpukojo už tai, jog buvo neištikimas.

Filmo veiksmo laikas apima vieną parą. Kūčių dieną bei išvakares. Kuo tai svarbu filmo scenarijui, nepasakysiu, tačiau toji para pareikalaus nemenko kantrybės katilo. Nebent Jūsų neerzina cypiančios transseksualios juodaodės prostitutės. Na, žinot, tos stereotipinės, kvykiančiu balsu, žargonu kudakuojančios juodaodės moterys. Tikrai žinot, apie ką kalbu. Noriu tikėti, kad čia vaidmuo toks.

Vis tiek, patikėkite manimi – tos kantrybės prireiks. Ir ne, kažin, ar priprasite. Bet ar kęsti verta? Atsakysiu, jog taip.

Tačiau neužlenkiant siužetui už akių – šis filmas homofobiškam tūlam lietuviui sukels pasibjaurėjimą, šleikštulį, koktumą. Ir visai nesvarbu, kad jokių atvirų sekso scenų šičia nėra ir lytinių organų stambiu ar kitokiu planu niekas nerodo. Juk mes tokia tauta – netolerantiška ir bijanti to, ko siauru protu nesuvokiam. Įžeidžiau? Ko gero.

Ir iš tiesų, „Tangerine“ šias temas užkliudo ir nagrinėja. Ne, lietuvių nemini, tačiau akcentuoja tradicines šeimos vertybes, senamadiškas, atgyvenusias, įkalinančias pažiūras. Visa tai – taksisto iš rytų Europos Razmiko gyvenimas. Jeigu tiksliau, jo senamadiška anyta, kuri įsitikinusi, jog šis yra narkomanas, nors visa, ko trokšta Razmikas, tėra... na, neminint lytinių organų, pasakyti neįmanoma.

Iš čia ir išplaukia vienas iš filme pateikiamų konfliktų – laisvė ar pareiga? Laisvė trokšti ar pareiga šeimai, tradicijai, kurią režisierius traktuoja tarytum savotišką karcerį. Tačiau į šį klausimą atsakysite kiekvienas sau. Tą patį padaryti palieka ir režisierius.

Grįžtant prie pagrindinių herojų, kine debiutuojančios Kitana Kiki Rodriguez ir Mya Taylor į joms duotas roles įsipaišo be skrupulų. Ir taip, kaip jau minėjau – šie personažai erzina, galbūt kažkam sukelia pasidygėjimą (jeigu esate homofobas), tačiau ilgainiui tampa ypatingai artimi. Kodėl? Nes tokia yra Seano Bakerio scenarijaus ir režisūros galia. Stiprus scenarijus, net labiausiai nervines ląsteles dirginantiems personažams sugeba suteikti žmogiškąsias savybes.

Paprastai į žmones, pardavinėjančius savo kūną, mes ir žiūrime kaip į prekę. Sumokame ir naudojamės. Pasinaudoję – išmetame. Žmogiškumui vietos nelieka. Tuo tarpu tiek kine, tiek literatūroje ne vienas autorius sugebėjo nulupti paviršutinį sluoksnį, prilipdytas etiketes ir sugriauti skiriančias sienas. Fredericas Beigbederis savo romanuose romantizuoja save pardavinėjančias moteris, jo alter ego dažnai jas įsimyli. Jo akyse, tai žeme vaikštantys angelai. Tačiau Beigbederis dažniausiai jaučiasi vienišas, atstumtas. Nenuostabu, jog jis ieško šilumos, artumo. Kitaip tariant – žmogiškųjų jausmų. Seano Bakerio vizija šiek tiek kitokia. Jo personažai patys yra tos prostitutės, tačiau – ne mažiau žmogiškos.

Šiandieniniame politiniame klimate „Tangerine“ be galo svarbus. Gyvename laikais, kuomet didžiosios Holivudo kino studijos į ekranus primygtinai mėgina „prastumti“ politinį korektiškumą. Iš idėjos, tai nėra blogai. Blogai tampa tuomet, kai miršta originalios idėjos. Blogai tampa tuomet, kai mylimi, dešimtmečius gyvavę, herojai pakeičia rasę, lytį. Kuomet per prievartą žiūrovas maitinamas kažkieno kito politinėmis pažiūromis. Kuomet pranyksta nuoširdumas. Seanas Bakeris elgiasi kitaip. Jis įrodo, jog susitapatinti su personažais galima nepaisant jų rasės, lyties, socialinio statuso. Jis nulupa etiketes, išmeta kaukes. Jis atranda žmogų. Žmogų, kuris myli, kuriam skauda. Lygiai tokį patį pažeidžiamą, kaip Tu ir aš.