Normali būsena, kai sava kalba, raštas reiškiasi savos valstybės viešajame gyvenime. To reikia tautos visavertiškumui, istorinei sėkmei. Šitaip žvelgiant, akivaizdu, kad mūsų tautai likimas tokios sėkmės pašykštėjo. Raštas ir valstybė kūrėsi atskirai, smarkiai atitolę, ilgai negalėdami susilieti į bendrą tėkmę. Bandyta lietuvius pavergti, tiek puolant ir griaunant Lietuvos valstybę, tiek draudžiant lietuvišką raštą, o kartais ir kalbą.
Lietuviška raštija, kaip žinome nuo mokyklos suolo, prasidėjo ne Lietuvos valstybėje, bet kaimyninėje Prūsijos kunigaikštystėje, įsisteigusioje prūsų ir lietuvių žemėse, kurias kadaise užkariavo Vokiečių (Kryžiuočių) ordinas. Nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) susikūrė anksčiau, bet lietuviškas raštas joje dienos šviesą išvydo keliais dešimtmečiais vėliau negu Prūsijoje. Kokios aplinkybės tą lėmė, kas trukdė rastis vientisai kultūrinei ir politinei lietuvių tautos erdvei, būtų atskiro aptarimo tema.
Raštas. Mažoji Lietuva
Į Lietuvą kaip ir į daugelį Europos šalių, raštas atėjo su krikščionybe, nors nėra tiksliai žinoma, kada pradėta lietuviškai rašyti. Lietuvių raštijos pradžia siejama su Reformacija, kurios lopšiu laikomas Karaliaučius.1
Prūsijoje XVI a. vyko reikšmingi politiniai pokyčiai. Kryžiuočių ordino paskutinis magistras Albrechtas Brandenburgietis, tolimais giminystės ryšiais susijęs su Jogailaičiais, stojo Reformacijos pusėn. Valstybę 1525 m. paskelbė pasaulietiška kunigaikštyste, o save – Prūsų kunigaikščiu. Protestantizmo, tapusio oficialia valstybės religija, reikalavimas Dievo žodį bažnyčiose skelbti gimtąja parapijiečių kalba gerai derinosi su humanistiniais kunigaikščio įsitikinimais. Imta rūpintis religinės literatūros prūsų ir lietuvių kalbomis leidyba.2
Kunigaikštis Albrechtas, 1544 m. įkūręs Karaliaučiaus universitetą, ieškojo mokytų žmonių Lietuvoje, kvietė juos atvykti. Tuo tikslu lankėsi Vilniuje, skyrė keletą stipendijų studentams iš Lietuvos. Priėmė ir globojo iš jos pasitraukusius šviesuolius Stanislovą Rapolionį ir Abraomą Kulvietį, pakvietė studijuoti Martyną Mažvydą. Susidarė palanki aplinka lietuvių kultūros apraiškoms, raštijos plėtrai.
Kunigaikščio rūpesčiu ir lėšomis Karaliaučiuje išleisti trys liuteronų katekizmai prūsų kalba (1545–1561). Paskata tai daryti ėjo „iš viršaus“, valdžia rūpinosi tikėjimo sklaida ir liaudies raštingumu. Dar žinomi du žodynėliai. Tai vieninteliai prūsų kalbos paminklai, daugiau raštų prūsų kalba nebepasirodė.
Netrukus buvo išleista ir pirmoji žinoma lietuviška knyga – Martyno Mažvydo parengtas „Katekizmas“ (1547). Leidinio paskirtis – propaguoti protestantizmą, kreipiantis į liaudį jos kalba. Galvojama ne tik apie Prūsijos, bet ir apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvius. Tą rodo eiliuota prakalba: „Knygelės pačios byla lietuvininkump ir žemaičiump.“ Taip pradėta kloti kultūros kelią tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, peržengiantį valstybių sienas, lietuvių šviesuoliai vienoje ir kitoje pusėje mezgė tarpusavio ryšius.
Prūsijoje ir toliau buvo leidžiamos knygos, reikšmingos lietuvių kalbai. Danielius Kleinas lotyniškai parengė ir išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“ (1653). Jonas Bretkūnas pirmą kartą išvertė į lietuvių kalbą visą „Bibliją“ (1590), gaila, vertimas išleistas tik 1735 m. – beveik po pusantro šimto metų. Kristijonas Milkus (Mielcke) parengė „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbos žodyną“ (1800), kitus leidinius. Prūsuose kūrė ir iškilusis poetas Kristijonas Donelaitis. „Čia, o ne Didžiojoje Lietuvoje, pirmiausia ėmė bręsti lietuvių nacionalinė sąmonė“, – pabrėžė akademikas Zigmas Zinkevičius.3
Prūsijai stiprėjant ir plečiantis kaip vokiškai valstybei, reikėjo apibrėžti jos istorinį savitumą tarp kitų Vokietijos žemių. Tai skatino valdžios sluoksnius atsigręžti į prūsiškąją krašto praeitį, laikant save prūsų palikimo paveldėtojais. Iš čia kilo ir valstybės pavadinimas – Prūsija. Visi krašto gyventojai, tiek suvokietėję tikrieji prūsai, tiek ir atvykėliai vokiečiai, vadinami prūsais.
Kaip viena iš Prūsijos provincijų matoma ir Lietuva – Provinz Litauen, Prūsų Lietuva (Preussisch Litauen). Atsiranda ir Mažosios Lietuvos (Klein Litauen) pavadinimas, suprantant ją kaip valstybės administruojamą, lietuvininkų gyvenamą kraštą.
Lietuviškumą valdžia laikė savitu krašto bruožu, sudėtine valstybinio prūsiškumo, prūsiškojo patriotizmo dalimi.4 Svarbiausia tai, kad lietuviškas žodis ir raštas galėjo teisėtai išeiti į viešumą. Reikalauta bažnyčiose pamokslus lietuviams sakyti lietuviškai. Net vokiečių kunigams teko mokytis lietuvių kalbos.
Nuo XVI a. pabaigos buvo lietuviškai rašomi valstybės įsakai ir potvarkiai – „gromatos“ ne tik lietuvių valstiečiams, bet ir pareigūnams lietuviams, iš kurių, matyt, ne visi mokėjo vokiškai. Kunigaikščio kanceliarijoje buvo keli lietuviškai mokantys raštininkai. Tokių lietuviškų tekstų, užsilikusių iš XVIII a., yra žinoma dvidešimt.5 Tie potvarkiai laikytini pirmaisiais teisinio turinio valstybiniais, nors ir ne savos valstybės, tekstais lietuvių kalba. Formavosi kanceliarinis lietuvių kalbos stilius. Lietuvos valstybėje tuo metu nieko panašaus nebuvo.
Karaliaučiaus universitete nuo 1723 m. veikė Lietuvių kalbos seminaras, rengęs lietuviškai mokančius dvasininkus ir mokytojus. Kitas toks seminaras nuo 1727 m. veikė Halės universitete. Kyla pamatuotas klausimas, ar Vilniaus universitete tuo metu buvo lietuvių kalbos seminaras arba katedra? Turimos žinios neleidžia teigti, kad Vilniaus akademija būtų turėjusi tokią katedrą, kad lietuvių kalba būtų buvusi vienas iš joje dėstomų dalykų, – teigia senosios lietuvių literatūros istorikas Jurgis Lebedys.6
Lietuvių kalbos viešumas ir pripažinimas džiugino Prūsijos lietuvius, kėlė jų savivertę, kažkiek stabdė vokietėjimą. Deja, neilgam. To buvo per mažai, kad lietuviškoji savivoka išsilaikytų ilgiau, kad plėtotųsi, įgautų valstybingumo vizijos bruožų. Lietuviškai rašomi potvarkiai per ilgesnį laiką ėmė daryti priešingą poveikį – skiepijo lojalumą Prūsijos valstybei, ištikimybę kaizeriui. Netiesiogiai skatino ir lietuvių asimiliaciją, ypač sparčiai plūstant į šį kraštą vokiečių kolonistams, proteguojamiems valdžios. Ta pačia kryptimi veikė ir lietuvių tarnyba kariuomenėje, nors jiems buvo leidžiama lietuviškai kalbėti, melstis, puoselėti tautines tradicijas.7
Vokietijos valdžia XIX a. pabaigoje smarkiai sustiprino germanizaciją. Mažosios Lietuvos viešajame gyvenime 1872–1876 m. laikotarpiu lietuvių kalbos nebeliko. Švietimo ministras į skundus, kad lietuvių kalba nebedėstoma mokyklose, atsakė tiesiai šviesiai – valdžia nusistačiusi ją išnaikinti.8
Rytų Prūsijoje šimtus metų vyko prievartinis lietuvių vokietinimas ir savaiminis jų vokietėjimas. Patriotinė kultūrinė veikla vaisinga lietuvių literatūrai, bet ne daugiau ir ne ilgam. To buvo per mažai, kad pavyktų atsilaikyti prieš nuoseklią germanizaciją.9
Formuotis moderniai lietuvių nacijai čia nebuvo nei kultūrinių, nei (juo labiau) politinių sąlygų. Aiškių paskatų neturėjo ir patys lietuviai. Į asimiliaciją stumiančios, nutautėti skatinančios jėgos buvo kur kas stipresnės.
Tikrą likimo smūgį lietuvininkams sudavė 1709–1711 m. Mažojoje Lietuvoje siautėjusi maro epidemija. Labguvos, Įsrutės, Tilžės, Ragainės apskrityse išmirė maždaug pusė gyventojų, daugiausia lietuvininkų. Liko tūkstančiai tuščių sodybų, į jas buvo atkeliami kolonistai iš Vokietijos. Kaip smarkiai paspartėjo krašto germanizacija, pavaizduota Ievos Simonaitytės romane „Aukštujų Šimonių likimas“.
Prūsų istorija skaudi, tragiška. Praeityje juos puolė skandinavai, ginklu prisijungti prie savo žemių bandė lenkų kunigaikščiai, kryžiaus žygius skelbė Romos popiežiai.10 Prūsų gentys, naikinamos ir slopinamos, net nepradėjusios vienytis į tautą, XVI– XVII a. nepaliaujamai nyko. Likę tik negausūs jų kalbos paminklai, įvairi etnografinė medžiaga, davusi Prūsijos vardą. Nei vardo, nei šalies jau nebėra. Esama raštiškų tvirtinimų, kad vienintelis šią kalbą mokėjęs žmogus mirė 1677 m. Kuršių nerijoje. Nors tiksliai nustatyti, kada mirė paskutinis prūsas ir išnyko prūsų kalba, nėra galimybių.11
Prūsų žemė – lietuvių raštijos lopšys. Čia užsimezgę įvairūs raštijos žanrai skatino lietuvių kalbos plėtrą ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mūsų dienomis atminimą apie prūsus palaiko klubas Prūsa, tuos, kurie laiko save prūsais, Lietuvoje vienija Prūsų bendruomenė.
Prūsų ir lietuvių giminaičiams jotvingiams, kuriuos naikino kryžiuočiai, pavergė mozūrų (lenkų) kunigaikščiai, dar labiau nepasisekė – jie išnyko, nepalikę jokių rašto paminklų, tik kai kurių vietovių pavadinimus. Jų kalba užgeso veikiausiai XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje.12
Valstybė ir raštas. Didžioji Lietuva
Iš senovės rūkų išnirusi mūsų šalis (Litua) istoriniuose raštuose žinoma nuo 1009 m., kai buvo paminėta Vokietijos Kvedlinburgo vienuolyno analuose. Rusų metraščiuose ji nuo XII a. pradžios minima kaip Kijevo Rusios kaimynė.
Kaip valstybė, suvienijusi dalį baltų genčių, Lietuva žinoma nuo XIII a. vidurio, kai apsikrikštijęs Mindaugas tapo karaliumi – suvereniu šalies valdovu, lygiateisiu su kitais tuometiniais Europos karaliais.
Krikštas
XIII a. jau visa Europa buvo krikščioniška, tik lietuviai vis dar laikėsi savo senojo tikėjimo. Tai stūmė į politinę ir kultūrinę izoliaciją, sunkiai sekėsi megzti ryšius su kitomis šalimis. Lietuva garsėjo gera karine ir administracine organizacija, statė tvirtas pilis, turėjo turtingą dvasinę kultūrą, tačiau viso to jau nebepakako atremti ateities iššūkiams.
Pagonių kultūrai stigo to, ką turėjo krikščionybė – rašto, kitokių meno formų, mokyklų, mokslo, vienuolynų... Šie dalykai, krikščioniškosios kultūros šalyse kuriami ir tobulinami nuo ankstyvųjų viduramžių, buvo pasiekę aukštą lygį.
Kad krikštytis būtinai reikia, suprato ir tam ryžosi Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas. Nebuvo paprasta apsispręsti, kurią iš krikščionybės atmainų – Rytų ar Vakarų – rinktis. Pasirinkta vakarietiškoji – katalikybė. Sudaręs taiką su Livonijos ordinu, Mindaugas kartu su šeima, su artimaisiais 1251 m. iš jo ir priėmė krikštą.
Popiežius davė sutikimą vainikuoti Mindaugą krikščioniškuoju Lietuvos karaliumi. Tai buvo padaryta po dvejų metų – 1253 m. Lietuvos valstybė tapo karalyste, įsijungė į katalikiškų Europos šalių bendruomenę.
Pagonių tikėjimui ištikimi lietuviai, daug kentėję nuo kryžiaus ženklą nešiojančių ordino riterių, krikštui nepritarė. Bet pastaroji aplinkybė kaip tik ir galėjo būti politinis krikšto motyvas – priimant katalikybę, tikėtasi, kad neliks idėjinio pagrindo rengti kryžiaus žygius į Lietuvą.
Deja, kryžiuočių ir kalavijuočių išpuoliai nesiliovė. Krikščionybė Lietuvoje neprigijo. Mindaugas, po pergalės Durbės mūšyje (1260) prieš abu ordinus, kaip teigia istorikai, nuo krikščionybės atsimetė. Valstybės viduje aštrėjo kova dėl valdžios. Karalių Mindaugą, valdžiusį apie dešimt metų, sąmokslininkai 1263 m. nužudė. Bet karalystės statusą Lietuva išlaikė, net žuvus karaliui. Deja, neilgai (1263–1385).13
Valdoma kunigaikščių, krikščionių ir nekrikščionių, valstybė stiprėjo, plėtėsi į slaviškus stačiatikių kraštus. Etniškai lietuviškoji valstybės dalis po senovei buvo nekrikščioniška, nors misionieriškos veiklos dar prieš krikštą ėmėsi iš Vakarų atvykę vienuoliai pranciškonai ir dominikonai. Manoma, kad jie pasirūpino poterių vertimu į lietuvių kalbą. Kalbininko Zinkevičius teigimu, versta iš vokiečių kalbos.
Valstybė, įvardijama kaip dinastinė, karinė monarchija ar dar kitaip, lietuvius, lig tol sudariusius tik etninių žemių bendruomenes, telkė į vieningą politinę tautą. Nuo XV a. rašomuose Lietuvos metraščiuose sakoma, kad valdovų teisėtumo pripažinimas ugdė valstybinę lietuvių savimonę, patriotizmą, ragino ginti teritorinį vientisumą.14
Trūksta duomenų, įrodančių, kad tuometinis feodalinės valstybės patriotizmas rėmėsi lietuvių etnine savivoka ir kalba.
Rašto kalbos
Lietuva, išaugusi iki daugiatautės didvalstybės, savaime aišku, neįstengė išsiversti be rašto. Daiktų priklausomybę, laiko skirtumus galėjo kaip ir anksčiau žymėti sutartais ženklais, tačiau valstybės reikalams tvarkyti to nepakako. Valdovai negalėjo tenkintis vien žodiniais potvarkiais, reikėjo patvirtinti juos raštu. Vien tradicinės paprotinės teisės buvo per mažai, reikėjo rašytinės. O lietuvių kalba anuomet turėjo tik šnekamąją atmainą.
Kalbos istorijos tyrinėtojai teigia, kad XVI a. viduryje lietuviškai kalbėjo įvairūs visuomenės sluoksniai, tarp jų Vilniaus ir Kauno miestiečiai. XVII a. pradžioje aukštuomenė, valdžios pareigūnai, tvarkydami viešuosius reikalus, pavyzdžiui, teismuose, kalbėjo lietuviškai. Kalbėjo, tačiau dar nerašė.15
Kad nuo kalbėjimo būtų einama prie rašymo, juo labiau kad rašto kalba išlavėtų ir būtų tinkama valstybės dokumentams, reikėjo supratimo, nusiteikimo, kultūrinio pasirengimo, bet valdančiajai luominio mentaliteto aukštuomenei to labai trūko. Jai atrodė patogiau oficialiems reikalams „skolintis“ kitur jau naudojamas rašto kalbas, negu stengtis į rašto lygmenį kelti savąją kalbą. Todėl rašyta lotyniškai arba kanceliarine slavų (raštinių) kalba. Vėliau su jomis ėmė varžytis, kol jas išstūmė, lenkų kalba.
Tos trys kalbos, skirtingiems valstybės reikalams tvarkyti vartotos tuo pačiu metu, ilgam įsitvirtino politiniame ir kultūriniame gyvenime. Rašto dar neturinti lietuvių kalba liko užribyje.
Kitose Europos šalyse rašto kalba tuo metu irgi skyrėsi nuo šnekamosios liaudies kalbos. Asmens tapatybę, orumą, savigarbą lėmė luomas, padėtis visuomenėje, išpažįstama religija. Pripažinti etninį tautos savitumą, liaudies kalbos vertę dar nebuvo atėjęs laikas. Nesiekta kurti tautinių valstybių, grindžiamų etnine kultūra.
Lotynų kalba
Vakarų Europoje ne tik bažnytiniai, bet ir valstybės reikalai buvo tvarkomi lotynų kalba, kuri Lietuvoje žinoma nuo XIII a., Mindaugo laikais vartota diplomatiniam susirašinėjimui su Vakarų šalimis, su Romos popiežiumi. LDK Gediminas (1323 m. ir vėliau) lotyniškai rašė laiškus Hanzos miestams, popiežiui, vienuolių ordinams. Kai kas iš aukštuomenės jaunimo važiuodavo studijuoti į Vakarų kraštus, kur aukštosiose mokyklose buvo dėstoma lotyniškai.
Katalikų bažnyčia po Lietuvos krikšto diegė lotynų kalbą, ilgainiui tapusią ir mokyklų, mokslo, publicistikos, oficialių raštų, grožinės literatūros kalba. Tam turėjo reikšmės renesanso kultūra, humanistinis sąjūdis, kuris Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sustiprėjo XVI a.
Tačiau tai buvo tik rašomoji išsimokslinusių kultūros žmonių kalba. Jai stigo paprasto šnekamojo lygmens. Lotyniškai mokėjo menka bajorijos dalis. Juo labiau lotynų kalbos nesuprato žemesni visuomenės sluoksniai. Tiesa, buvo galima jos išmokti mokyklose, veikiančiose prie bažnyčių. Tai ne tik siejo Lietuvą su Vakarų Europos mokslu, kultūra, bet savaip veikė ir lietuvių tautinę savivoką. Viename Lietuvos metraštyje aprašyta Palemono legenda, lietuvių didikus kildinanti iš senovės romėnų. Tuo patikėję bajorai ėmė lotynų kalbą laikyti gimtąja.
Lietuvius iš romėnų kildino ir lotyniškai rašęs XVI a. publicistas, politinis veikėjas Mykolas Lietuvis. Tarp lietuvių ir lotynų kalbų įžvelgęs panašumų, kurių nematė tarp lietuvių ir slavų kalbų, jis aiškino, esą lietuviai kalbantys tiesiog apgadinta lotynų kalba. Skatino lietuvius prie jos „grįžti“, steigti lotyniškas vidurines mokyklas.
Panašiai mąstė ir daugiau autorių, rašiusių lotyniškai. Motiejus Strijkovskis (1547–apie 1593), Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609–1677) veikaluose, skirtuose Lietuvos istorijai, kildino lietuvius iš senovės romėnų, pabrėždami skirtingą lietuvių ir lenkų kilmę. Toks įsitikinimas kėlė Lietuvos bajorų savigarbą, labai svarbią, bendraujant ir konfrontuojant su Lenkijos diduomene. Tačiau tai, deja, neskatino rimčiau palyginti tų kalbų, rūpinantis realia gimtosios kalbos būkle.
Slavų kanceliarinė (raštinių) kalba
Jogailos ir Vytauto laikais XIV a. pabaigoje teisiniams, administraciniams ir kitokiems oficialiems raštams pradėta vartoti rytų slavų kanceliarinę kalbą. Lietuviams ji buvo lengvai prieinama, labai tiko bendraujant su slaviškos LDK dalies gyventojais. Šią kalbą kai kas vadina senąja baltarusių kalba, kai kas – tiesiog slavų arba rusų kalba, vis dėlto visi pabrėžia, kad ji skyrėsi nuo maskviškės ano meto rusų kalbos. Dar ji vadinama rutėnų kalba. Buvo naudojamasi kirilicos, retais atvejais ir lotynišku raidynu. Maskvėnai vadino ją lietuvių kalba, nes ji vartojama oficialiems LDK raštams.
Nėra įrodymų, kad prieš tai Lietuvoje vidaus reikalams būtų buvę rašomi kokie nors raštai kokia nors kalba. Sandorius sudarydavo žodžiu.16
Raštus rutėnų kalba rašė samdomi profesionalūs raštininkai. Nėra žinoma, ar tai buvo rašto mokovai iš pietrytinių LDK žemių, ar patys lietuviai, pramokę tos kalbos ir rašto. Galėjo būti ir vienaip, ir kitaip.
Slavų kanceliarine kalba rašytuose tekstuose gausu lietuviškų ar lietuviškos kilmės žodžių, įvardijančių daiktus, reiškinius, įprastus lietuviškai kalbantiems gyventojams, bet nežinomus slaviškose žemėse. Tai žodžiai apie pilių, trobesių statybą, amatus (pavyzdžiui, doilida), apie bičiulystę ir pan. Buvo ir teisinių terminų, vartojamų tik lietuviškose žemėse. Tyrinėtojai, peržiūrėję visai mažą senosios Lietuvos archyvų dalį, nustatė 320 lietuviškų žodžių, paimtų iš šnekamosios kalbos. Tie lietuviški žodžiai su tekstais pasiekdavo ir slaviškas LDK žemes. Vienas kitas žodis gal pasiliko ir tenykštėje kalboje. Lietuviškumo pėdsakų esama kai kurių vietovių pavadinimuose, gyventojų savivokoje.17
Tai oficiali LDK rašto kalba, kuria buvo rašomi Lietuvos metraščiai, didžiojo kunigaikščio kanceliarijos archyvas, Lietuvos Metrika, ja parašyti trys Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588), daugelis kitų LDK dokumentų. Šia kalba knygas rengė ir spausdino pirmosios spaustuvės Vilniuje įsteigėjas Pranciškus Skorina. Statutai buvo verčiami į lotynų, lenkų, vėliau rusų kalbas. Lietuvių kalba liko nuošalėje, nes buvo dar tik jos rašto radimosi išvakarės.
Etniškai lietuviškoje LDK dalyje kanceliarinė, vien raštams skirta kalba buvo „negyva“. Platesni bajorijos sluoksniai ta kalba nekalbėjo, jos nemokėjo. Bent jau kalbos istorikai neturi duomenų, kad būtų buvę kitaip. Vis dėlto ši kalba darė nemenką geopolitinį poveikį – kreipė rusų kultūros link, priešingai negu lotynų kalba, kultūriškai siejusi Lietuvą su Vakarais. Rytų įtaką stiprino ir dideli slavų stačiatikių plotai, kuriuos nuo Mindaugo laikų valdė Gediminaičiai. Jie mažai kišosi į vietinę tvarką, nesistengė primesti nei savo papročių, nei kalbos, ką paprastai daro valdovai, atėję iš svetur. Priešingai – būdami pagonys, jie priimdavo stačiatikybę, vedė stačiatikes žmonas, vaikus krikštijo stačiatikių cerkvėse, giminiavosi su vietiniais kunigaikščiais stačiatikiais. Šių dienų terminais tariant, vyko religinė ir kultūrinė jų asimiliacija, rodanti tiek lietuvių pagonių toleranciją, tiek ir stačiatikių kultūros pranašumą.
Kartu su slavų raštu gilyn į Lietuvą smelkėsi ir stačiatikybė, kuriai priešintis sunkiai sekėsi. Lietuva sviro į Rytus, grėsė pavojus, kad lietuviai praras savo tautiškumą, išsisklaidys ir ištirps slaviškose platybėse. Kurį laiką atsvara tam buvo lotynų kalba ir raštija, užėmusios tvirtą poziciją Lietuvos kultūriniame gyvenime. Vėliau tą vaidmenį pamažu perėmė lenkų kalba.
Svarbu paminėti ir vokiečių kalbą, be kurios išsiversti nebuvo galima, ilgus metus kovojant su vokiečių ordinais. Ji kaip ir lotynų kalba buvo vartojama oficialiam diplomatiniam susirašinėjimui. Lietuvos miestuose apsigyveno nemažai vokiečių amatininkų ir pirklių, kuriuos pakvietė Gediminas. Vilniaus ir Kauno savivaldybės kai kuriuos dokumentus rašė vokiškai. Atsirado skolinių iš vokiečių kalbos, tai ypač būdinga Prūsijos lietuviams.18
Antrasis krikštas
LDK aukštuomenė, nesuvokdama rašto lietuvių kalba svarbos, nesudarė sąlygų jam kurtis. Šalia dviejų jau minėtų lietuvių kalbos „varžovių“ ėmė skverbtis dar viena – lenkų kalba, ypač po pakartotinio Lietuvos krikšto.
Mindaugo krikštas nepavertė Lietuvos krikščioniška. Vokiečių ordinai nesiliovė „krikštyti“ pagonių kalaviju ir ugnimi. Reikėjo dar kartą oficialiai krikštytis. Tačiau ilgametė ordinų agresija buvo atribojusi Lietuvą nuo Vakarų Europos, todėl krikštas galėjo ateiti tik per Lenkiją, apsikrikštijusią gerokai anksčiau.
Tą skatino ir politinės aplinkybės. Kova su vokiečių ordinais privertė Lietuvą sudaryti sąjungą su Lenkija, patvirtintą Krėvos sutarties aktu (1385). Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila sutiko vesti Lenkijos sosto paveldėtoją Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Bet jam buvo primestos sąlygos, tokios kaip „įsipareigojimas katalikiškai krikštyti Lietuvą ir prijungti ją prie Lenkijos Karalystės.“19
Pakartotinio krikšto pradžia galima laikyti 1386 m. Krokuvoje įvykusias Jogailos vestuves su Jadvyga, kai apsikrikštijo jaunikis su artimaisiais, tarp jų buvo ir Vytautas (jau antrąkart priėmęs krikštą).20
Politinių motyvų krikštas ir vėl nepateisino – vokiečių ordinas puldinėjo kraštą toliau, iki pat Žalgirio mūšio (1410). Bet kultūros požiūriu pasirinkimas buvo perspektyvus – katalikybė atitolino Lietuvą nuo slaviškų Rytų, atgręžė į lotynišką Vakarų pasaulį. Lietuva ilgainiui tapo riba, bizantinę Rytų kultūrą skiriančia nuo lotyniškųjų romėniškų Vakarų.21
Sutartis su Lenkija neigiamai paveikė Lietuvos valstybės teisinę padėtį. Po pirmojo krikšto Mindaugas tapo karaliumi, o Lietuva – karalyste, tačiau dabar Jogaila vainikuotas ne Lietuvos, bet Lenkijos karaliumi. Lietuva nužeminta iki kunigaikštystės, bet ir tai ne suverenios, gavo tik Lenkijos Karalystės vasalės statusą. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas lojalumo priesaiką davė savo pusbroliui Jogailai, dabar jau Lenkijos karaliui.
Vytauto pastangos keisti padėtį, siekiant vainikuotis karaliumi, kad susigrąžintų Lietuvos turėtą karalystės statusą ir nutrauktų priklausomybę nuo Lenkijos Karalystės, sukėlė aršų lenkų diduomenės pasipriešinimą. Jau bemaž pasiekus tikslą, viską sužlugdė įžūli Lenkijos prievarta.22
Krikštyti Lietuvą pradėta nuo Aukštaitijos 1387 m. pavasarį. Vilniuje buvo krikštijama Lietuvos diduomenė, miestiečiai, kiti gyventojai. Žemaitiją krikštas pasiekė 1413 m. Manoma, kad tada turėjo atsirasti ir raštų lietuvių kalba, juk reikėjo liaudžiai suprantama kalba aiškinti tikėjimo dalykus, mokyti poterių. Bet ar buvo tada tokių raštų, ar ne, nėra žinoma.23
Krikštui ateinant per Lenkiją, per ją buvo tiesiamas ir Lietuvos kelias į Vakarų krikščionišką kultūrą. Tai reiškė, kad toji kultūra pasiekė Lietuvą ne tikruoju savo turiniu ir pavidalu, o įgavusi vienokias ar kitokias lenkiškas išraiškos formas. Šitaip reiškiama krikščionybė ne tik ir ne tiek skleidė tikėjimo tiesas tarp lietuvių, kiek juos lenkino, diegė lenkų kalbą ir kultūrą.24
Realybė tokia, kad nuo krikšto prasidėjo Lietuvos lenkinimas per bažnyčias. Iš pradžių nebuvo kam lietuviškai mokyti tikėjimo, galima suprasti, kodėl kunigai atvykdavo iš Lenkijos. Sunkiau pateisinti tai, kad jie skelbė naująjį tikėjimą, nepasistengę pramokti lietuviškai. Matyt, į lietuvių kalbą žiūrėta kaip į naikintiną pagonybės reliktą. Tikras kontrastas, kad iš tolimų šalių (Portugalijos, Ispanijos, Vokietijos) atvykstantys dvasininkai mokėjo lietuviškai!
Krikštijami žmonės nesuprato lenkiškai sakomų pamokslų, taigi likdavo pusiau pagonys. Kol neatsirado lietuvių dvasininkų, krikštas buvo formalus ir paviršutiniškas, labiau pasireiškęs senojo tikėjimo liekanų (aukurų, šventųjų ąžuolų, giraičių) naikinimu negu krikščioniškų apeigų diegimu. Dėl to labai nukentėjo lietuvių etninė kultūra, tiek dvasinė, tiek medžiaginė, nes buvo laikoma pagoniška. Daug kas negrįžtamai išnyko, kai kas išliko, bet įgavo krikščioniškai lenkišką apvalkalą. Tikėjimo tiesas paprastiems žmonėms bandė aiškinti net Vytautas su Jogaila, kuris išvertė į lietuvių kalbą maldas „Tėve mūsų“ ir „Tikiu į Dievą“.25
Kad Lietuvos krikštas, palyginti su kitomis tautomis, buvo pavėluotas, vertintina kaip didelė istorinė ir kultūrinė lietuvių tautos nesėkmė. Dėl to galima kaltinti nepalankias aplinkybes, bet daug lėmė ir pomindauginės Lietuvos vadovų politinis neapdairumas, netoliaregiškumas. Nusipelno priekaištų ir Gediminas, 1324 m. atsisakęs krikštytis.26
Ankstyvesnis krikštas neabejotinai būtų leidęs anksčiau suartėti su Vakarų kultūra, pažinti katalikų tikėjimo tiesas, išreikšti jas savo kalba. Lotyniška bažnytinė kultūra teikė galimybę susipažinti ir su romėnų teisine mąstysena. Ankstesnis jos įsisavinimas, tikėtina, būtų padėjęs Lietuvai išvengti nelygiateisių sandorių su Lenkija.
Vienas iš tokių sandėrių, paskatinusių Lietuvos diduomenės lenkėjimą, buvo Horodlės suvažiavimas (1413). Lenkija, siekdama, kad Lietuva paklustų jos valiai, lietuvių bajorams pasiūlė lenkiškus bajorų herbus su atitinkamomis privilegijomis. Šie, neturėdami savo herbų, pasiūlymu susigundė, jį priėmė kelios dešimtys bajorų šeimų, atsisakydamos LDK teikiamų bajorystės privilegijų. Tai stiprino luominę Lietuvos bajorų padėtį, bet kartu reiškė LDK valstybingumo, teisėtvarkos nuvertinimą, krypstant į Lenkijos glėbį.
Po Liublino unijos
Praėjus daugiau kaip šimtmečiui, Lietuva, varginama sunkaus karo su Maskva, ieškojo sąjungininkės. Ja vėl tapo Lenkija, su kuria 1569 m. Liubline buvo sudaryta unija. Lietuviams neįstengus atsilaikyti prieš lenkų spaudimą, Lietuvos valstybės statusas vėl smuko žemyn. LDK, praradusi savarankiškumą, tapo jungtinės valstybės, pasivadinusios Abiejų Tautų Respublika, dalimi. Šis valstybinis darinys, formaliai būdamas bendra dviejų tautų valstybe, ilgainiui virto vien Lenkijos Respublika, vadinama tiesiog Žečpospolita.
Tai sustiprino Lietuvos valstybės poziciją Maskvos atžvilgiu, tačiau turėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių šalies viduje. Lietuvos valstybė lietuvių diduomenės sąmonėje ėmė prarasti savo apibrėžtumą, palengva ištirpdama ir įsiliedama į Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo sampratą.
Kartu vyko Lietuvos viešojo gyvenimo lenkėjimas, pirmiausia kalbinis. Nuo 1697 m. teismai, kitos valstybinės, kultūrinės institucijos raštvedybai pradėjo vietoj slavų kanceliarinės kalbos vartoti lenkų kalbą. Bendri seimai, giminystės ryšiai su lenkais vertė Lietuvos bajorus kalbėti lenkiškai. Pradinė lietuvių–lenkų dvikalbystė pamažu virto lenkiška vienkalbyste. Imta tapatinti lenkiškumą ir bajorystę. Įtakinga didikų Radvilų giminė, Liubline gynusi LDK savarankiškumą, sava kalba laikė jau ne lietuvių, bet lenkų kalbą. Daug ką pasako vieno tos giminės atstovo tvirtinimas: „Nors lietuviu esu gimęs ir lietuviu teks man mirti, tačiau turime vartoti mūsų tėvynėje lenkų kalbą.“27
Lietuvių kalba nebelaikoma būtinu lietuvybės bruožu, kalbėjimas lenkiškai išreiškia ne tautinę, o tik luominę priklausomybę. Lietuvos didikai, dar nepamiršę turėto šalies valstybingumo, pagal tradiciją laikosi Lietuvos Statuto teisinių normų, didžiuojasi esantys lietuviai, tačiau tai jau mažai ką gelbsti. Akivaizdi lietuvių sąmoningumo krizė – kalba ir valstybė atsiskiria viena nuo kitos.
Svetimą lenkų kalbą ėmus laikyti sava, prarandamas autentiškas istorinis turinys, „lietuvio“ samprata palenkiama išplėtotai „lenko“ sampratai. Atsiranda tautinis hibridas, lotyniškai nusakomas žodžiais gente Lituanus, natione Polonus, išvertus būtų „pagal kilmę lietuvis, pagal tautybę lenkas“, paprasčiau tariant, „lietuvių kilmės lenkas.“
Šie pokyčiai vyko tarsi savaime, be kokio nors išorinio spaudimo ir be vidinio pasipriešinimo, veikiau su palankiu nusiteikimu. Neabejotinai turėjo reikšmės ta aplinkybė, kad didelė diduomenės dalis lietuviškąją istorinę sąmonę prarado dar tada, kai priklausė vienai valstybei su stačiatikiais. Anksčiau pasireiškusį polinkį į rytietišką (rutėnišką) slavėjimą dabar nesunkiai pakeitė lenkėjimas. Ir vienu, ir kitu atveju tą skatino luominis aukštuomenės savanaudiškumas, atitolinęs ją nuo tautiečių.
Vėliau, maždaug nuo XVIII a. vidurio, lenkų kalba iš dvarų ir bažnyčių ėmė plisti ir tarp lietuvių valstiečių, daug kur tapdama darkyta šnekamąja jų kalba. Labiausiai tas pasireiškė pietryčių Lietuvoje, bet ir kitur, kur buvo dideli dvarai.
Turbūt nereikia aiškinti, kad kalba yra ne tik keitimosi žiniomis priemonė, ji ypač svarbi dvasinės kultūros, kurią tauta kuria per amžius, dalis. Pereinant prie svetimos kalbos, perimama ir didžioji ta kalba kuriamos dvasinės kultūros (tautosakos, istorinės patirties vaizdinių ir pan.) dalis. Todėl kalbos pasikeitimas keičia ir tautinę savivoką. Atsiduriama kitos tautos dvasinės patirties lauke, nutolstant nuo savosios. Nebūtinai taip vyksta visur ir visada, tačiau lietuvių ir lenkų kalbų sandūros atveju atsitiko būtent šitaip. Modernėjant laikams, didelė dalis lietuvių, perėmusių lenkų kalbą, ėmė laikyti save „tikrais lenkais“. Neišvengiami ir įvairūs hibridiniai variantai.
Vėlyvojoje LDK susidarė lietuvių kalbai nepalanki viešoji aplinka. Tai apsunkino lietuvių šviesuolių pastangas turėti savo raštą, bet neatgrasė nuo šio tikslo. Paskatos, kaip ir Prūsuose, kilo iš konfesinių sluoksnių. Skirtumas tik tas, kad Prūsuose lietuviškų knygų leidybos ėmėsi reformatai, o LDK viskas klostėsi kitaip. Čia reformatai leido lotyniškas ir lenkiškas knygas, nes tokių labiau pageidavo šlėktiškoji skaitanti visuomenė. Jos plito tiek per katalikų, tiek per reformatų bažnyčias. Sunku patikėti, kad nebūtų buvusi suvokta lietuviško rašto svarba naujojo tikėjimo sklaidai, bet nieko nedaryta, kad jis atsirastų.
Padėtis ėmė keistis, kai, prasidėjus Kontrreformacijai, įsiplieskė tarpkonfesiniai konfliktai. Lietuviško rašto reikmė tapo itin akivaizdi, tačiau dabar leidybos ėmėsi katalikai. To poreikį gerai suprato ir leidybą skatino vienuoliai jėzuitai, į Lietuvą atvykę 1569 m. Jų nuomone, nenormalu, kad dauguma kunigų nemoka lietuviškai. Sektinu pavyzdžiu laikytos lietuviškos knygos, leidžiamos Prūsuose.
Lietuviškas raštas
Lietuviškos raštijos pradininkas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo katalikų kunigas Mikalojus Daukša (1527 / 8–1613), kilęs iš smulkių bajorų nuo Kėdainių. Jis, laikydamasis renesansinių humanizmo pažiūrų, pritarė Kontrreformacijai. Iš lenkų kalbos išvertė ir išleido Jacobuso Ledesmos „Katekizmą“ (1595), pamokslų rinkinį „Postilė“ (1599). Tai pirmosios žinomos lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, išleistos praėjus beveik pusei amžiaus nuo tada, kai Prūsijoje pasirodė pirmoji lietuviška knyga.
Pradžia buvo padaryta, nors ir nelengvai. Lietuviška knyga – tikras iššūkis šlėktiškoje savos, deja, susvetimėjusios, nuo gimtosios kalbos nutolusios valstybės aplinkoje. Buvo skirta konfesiniams tikslams, bet kultūrine savo reikšme juos gerokai pranoko – klojo pagrindus lietuviškai raštijai, literatūrinei kalbai. Lenkiškai parašytoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Daukša reiškia susirūpinimą dėl lietuvių kalbos padėties, gina jos teises, smerkia tuos, kurie ją apleido, ragina vartoti ją valstybės viešajame gyvenime. Tautos ir kalbos samprata aiškiai remiasi renesansiniu humanizmu.
Deja, patriotinio raginimo neišgirdo nei diduomenė, nei smulkioji bajorija, kuri, be kita ko, gal dar ir skaityti nelabai mokėjo. Akademikas Zigmas Zinkevičius rašo: „Jeigu anuomet Daukšos siekimui iškelti lietuvių kalbą, padaryti ją valstybine kalba būtų buvę lemta įvykti, LDK neišvengiamai būtų tapusi tautine valstybe ir greičiausiai nebūtų išnykusi iš Europos politinio žemėlapio.“28
Jei gimtoji kalba ir raštas būtų užėmę deramą vietą viešajame gyvenime, tai būtų labai padėję sustiprinti ir išsaugoti valstybę. Nesugebėdama to suprasti, valdančioji aukštuomenė pati stūmė Lietuvą į pražūtį.
Lietuvių raštijos labui daug padarė jėzuitas Konstantinas Sirvydas (apie 1579–1631), kilęs iš bajorų nuo Anykščių. Siejamas su Lietuvoje tuomet kūrybiškai pasireiškusiu baroku, jis yra žinomiausias raštijos kūrėjas tuo laikotarpiu. Svarbiausias jo veikalas – Vilniuje išleista pirmoji originali lietuviška katalikiškų pamokslų postilė „Punktai sakymų“ (1629–1644), reikšminga lietuvių kalbai ir literatūrai. Sirvydas parašė ir pirmąjį LDK lenkų-lietuvių-lotynų kalbų žodyną, išleistą 1620 m. Vilniuje.
Daukša ir Sirvydas neabejotinai yra pirmieji lietuvių kultūrinės savivokos reiškėjai vėlyvojoje LDK, kūrę kultūrines prielaidas lietuvių tautiniam atgimimui.
Lietuvos valstybės saulėlydis
1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucija, vertinama kaip gana pažangi, nes luominei valstybei numatė suteikti pilietinę sanklodą, buvo reikšmingas politinis įvykis.29 Tačiau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip lygiateisis Abiejų Tautų Respublikos sandas, joje neminima. Istorikai iki šiol nesutaria, ar tai reiškė, kad Lietuva pagal šią konstituciją nebelaikoma valstybe. Reikėtų manyti, kad nebelaikoma, nes įvardyta tik viena valstybė – ATR, nors kai kurias valstybines institucijas Lietuva išlaikė atskiras. ATR pertvarkoma į unitarinę Lenkijos valstybę, kurios sostinė – Varšuva. Paskelbti Vilnių antrąja sostine, tuo būdu pripažįstant bent dalinį valstybingumą, lietuvių atstovams nepavyko – Lietuva buvo paversta viena iš Lenkijos provincijų, nors formaliai tebebuvo lygiateisė bajoriškos respublikos narė.
Bent jau lietuvių kalba nebuvo pamiršta – konstitucijos tekstas paskelbtas ir lietuviškai. Lietuvių kalbos prireikė ir 1794 m. sukilimo vadams – į Lietuvos valstiečius lenkai kreipėsi lietuviškai parašytu politiniu atsišaukimu. Abiejų tekstų kalba labai skurdi, apstu lenkiškų barbarizmų – tai liudija tuometinės (ir šiaip labai negausios) lietuviškos raštijos nuosmukį. Tų atsišaukimų kalbos nė iš tolo negalima lyginti su tuo metu ir anksčiau Mažojoje Lietuvoje lietuvių kalba skelbtais Prūsijos karalių potvarkiais.30
Gegužės 3-iosios konstitucija turėjo reformuoti ATR, tą padaryti šiek tiek pavyko, tačiau neilgam. 1795 m. pradžioje įvykęs trečiasis Respublikos padalijimas, sužlugdė tiek Lenkiją, tiek ir Lietuvą, buvusias unijoje 226 metus.
Rusijos valdžioje
Lietuva atiteko Rusijos imperijai. Tik Prūsijos užimta Užnemunė tapo Naujosios Rytų Prūsijos dalimi (1795–1807). Lietuva buvo prijungta prie Rusijos ne kaip atskiras valstybinis vienetas, bet kaip Lenkijos dalis. Tad oficialiuose imperijos dokumentuose Lietuvos vardo neliko, ji vadinta Šiaurės Vakarų kraštu (Severo zapadnyj kraj). Rusijos mokslininkai vis dėlto nepaisė valdžios nurodymų – Vilniaus, Kauno, Gardino, kai kada ir Suvalkų gubernijas savo leidiniuose iki pat 1914 m. vadino lietuviškomis.
Caro valdžia iškart ėmėsi plačios rusifikacijos. Lietuvios Metrika, išvežta į Sankt Peterburgą, buvo naudojama, rengiant rusinimo politiką atitinkančias Lietuvos istorijos šaltinių publikacijas, neigta, kad LDK buvo savarankiška lietuvių valstybė. 1840 m. panaikintas Lietuvos Statuto galiojimas, Lietuvoje įvesta Rusijos teisėtvarka. Caro valdžiai nepriimtini buvo ir materialiniai paminklai, primenantys Lietuvos praeitį. Liepta nugriauti Vilniaus Žemutinės pilies rezidencinius rūmus, tiesa, jie buvo jau apleisti, apgriuvę.
Sunkūs išbandymai teko lietuvių kalbai. 1864 m. uždrausta spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus tekstus lotyniškomis raidėmis, nors tokių raštų ir šiaip buvo labai nedaug. Tuo norėta patraukti lietuvius rusiškumo pusėn, mažinant politinę lenkų įtaką. Rusijos valdininkams atrodė, kad viskas, kas rašoma lotyniškomis raidėmis, yra lenkiška. Nuo 1872 m. draudimą pradėta taikyti ir gotiškais rašmenimis spausdintiems lietuviškiems leidiniams.
Dalis rusų inteligentų nepritarė lietuviškos spaudos draudimui. Kai kuriuose Rusijos laikraščiuose vyravo straipsniai, ne palaikantys, bet kritikuojantys lietuvių spaudos draudimą.31
Keturiasdešimt metų (iki 1904 m.) trukęs spaudos draudimas ilgam pristabdė lietuvių kultūros plėtrą, tautinio sąmoningumo brendimą ir modernėjimą. Tačiau tikslo nepasiekė – surusinti Lietuvos nepavyko. Neatitraukė lietuvių ir nuo lenkiškumo, tik dar labiau į jį pastūmėjo.
Abiem atvejais lietuviams labai trūko savo spausdinto žodžio, kuris palaikytų tautiškumą ir teiktų stiprybės. Tą trūkumą bandyta užpildyti Prūsijoje spausdinamais lietuviškais leidiniais, tačiau jie, knygnešių slapta platinami, buvo nelegalūs, sunkiai prieinami. Už jų laikymą ir skleidimą taikytos griežtos bausmės. Rusų žandarai ir pareigūnai gaudė kiekvieną lietuvišką maldaknygę, giesmyną, elementorių, išspausdintą „lotyniškai-lenkiškomis“ raidėmis. Lenkiškiems leidiniams tas nebuvo taikoma. Ne tik Lenkijoje, bet ir Petrapilyje leidžiama lenkiška spauda laisvai plito Lietuvoje, kiekviename dvarelyje, klebonijoje lentynos buvo pilnos lenkiškų leidinių.32
Rusijos pareigūnų nurodymu, lotyniškus ir gotiškus rašmenis lietuviškoje raštijoje turėjo pakeisti rusų kirilica (graždanka). Manyta, kad lietuviai jau seniai yra prie jos pripratę. Šiaip taip pritaikius tuos rašmenis lietuvių kalbai, išleista kelios dešimtys įvairaus turinio knygų. Tačiau tai buvo tuščias darbas – lietuvių valstiečiai neėmė į rankas kirilica parašytų leidinių, nors skaitė lenkiškus, kuriuos bruko kunigai.
Lenkų kalba ne tik išliko viešajame gyvenime, bet ir toliau plito. Rusijos carai rodė palankumą lenkybei, tiesa, tik iki 1831 m. sukilimo.
Lietuviams darė poveikį ir politinis veiksnys. Valstybės žlugimas, suvokiamas kaip bendra nelaimė, skatino šlietis prie lenkų, laikomų vienintele pasipriešinimo jėga. Tai didino lenkų kalbos reikšmę.
„Praradus valstybingumą, vienintelė nacijos gynėja yra gimtoji kalba ir kultūra“, – rašė lenkų filosofas Hugo Kołłątajus. Tačiau Lietuvos bajorija išsivadavimo viltis siejo su Lenkija. Ankstesnis Lietuvos savarankiškumo siekis buvo pamirštas, dabar reikėjo vienytis prieš bendrą priešą. Viešai prabilti apie priešinimąsi lenkų kalbos vyravimui, puoselėjant lietuviškumą, vargu ar buvo įmanoma. Neatsirado ir kas galėtų tai daryti.
Mokyklose mokomąja kalba tapo lenkų (aukštesnėse ir lotynų) kalba, lietuvių kalbos mokyta tik pradinėse, ir tai vos kai kur, kol mokiniai pramokdavo lenkiškai. Norintys mokytis lotyniškai, pirmiau turėdavo išmokti lenkiškai. Edukacinė komisija (nuo 1773 m.) siekė, kad visur būtų mokoma lenkiškai. Mokiniams uždrausta kalbėti lietuviškai ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų.33
Lenkų kalba 1797 m. tapo dėstomąja ir Vilniaus universitete, kuris neišleido jokios lietuviškos knygos ir tapo stambiu krašto polonizacijos židiniu.
Į lietuvių kalbą kreivai žiūrėjo ir sulenkėjusi Katalikų bažnyčios vadovybė. Kunigai pamokslus sakydavo lenkiškai arba netaisyklinga, polonizmais atmiešta lietuvių kalba. Nusistatę prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą, paprastus kaimo žmones bandė įtikinti, esą „Dievas lietuviškai nesupranta“. Vis dėlto bažnyčia buvo vienintelė vieta, kur lietuviškas žodis, kad ir darkyta kalba sakomas, dar galėjo skambėti viešai. Bet ne visur ir neilgai. Vilniaus Šv. Jono parapijos bažnyčioje 1738 m. buvo uždrausta sakyti lietuviškus pamokslus.
Lenkinamos, rusinamos, o Prūsijoje vokietinamos lietuvių kalbos padėtis pasidarė labai sunki. Tai matydami, vokiečių ir danų mokslininkai ragino kuo skubiau kaupti duomenis apie lietuvių kalbą ir kultūrą. To ėmėsi ir kai kurie rusų mokslininkai, nepritariantys lietuviškos spaudos draudimui. Ši seniausia indoeuropiečių kalba, iš visų pusių spaudžiama, neilgai ištvers, – rašė vokiečių mokslinė spauda.
Mokslininkų dėmesys lietuvių kalbai, kad ir koks svarbus būtų, atskleidė liūdną dalyką – netikėta jos, o kartu ir ja kalbančios tautos, ateitimi. Kita vertus, lietuvių kalbos vertės pripažinimas drąsino ja kalbančiuosius, netiesiogiai grindė kelią tiek jos išlikimui, tiek tautiniam atgimimui.
Panašų poveikį Lietuvoje darė ir istorinė šalies praeitis, kurios atminimo nenumarino nei viešajame gyvenime įsitvirtinusi lenkų kalba ir kultūra, nei dvarininkų unijinės nuostatos. Praeitį romantizavo Lietuvos poetai, rašę lenkiškai. Kaip poetinio įkvėpimo šaltinis atgijo lietuvių karžygio paveikslas, tačiau „Lietuva jau yra visiškai praeityje...“ – apgailestavo Adomas Mickevičius, rašydamas poemos „Konradas Valenrodas“ pratarmę. Ir pridūrė vokiečių poeto Friedricho Schilerio žodžius: „Kas privalo atgyti dainoje, turi žūti tikrovėje.“34
Taip manė ir bajoriškoji Mickevičiaus aplinka. Tačiau poemą „Ponas Tadas“ pradėdamas kreipiniu „Tėvyne Lietuva...“, jis tarsi įspėjo lenkus, kad netapatintų Lietuvos su Lenkija.35 Vis dėlto romantikų mintys jau ir tada skambėjo kaip nueinančio amžiaus balsai. Skleidėsi visai kitoks Lietuvos praeities įsivaizdavimas ir ateities prognozės. Adomo Mickevičiaus bendraamžis, lietuviškai prabilęs žemaičių bajoras Simonas Stanevičius maždaug tuo pat metu kalbėjo ne apie Lietuvos žūtį, bet apie prisikėlimą. Odėje „Šlovė Žemaičių“ rašė:
„Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko“,
Poeto žvilgsnis, nukreiptas į ateitį, jau ženklino pačią lietuvių atgimimo kelio pradžią.
Vietoj pabaigos
Lietuvių kalba, raštas ir valstybingumas suėjo į vieningą istorinį tautos kelią tik tada, kai Lietuvos Taryba 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktu atkūrė Lietuvos valstybę; kai Lietuvos Konstitucija 1922 m. pirmą kartą šalies istorijoje pripažino lietuvių kalbą valstybine, įtvirtino jos vartojimą visose viešojo gyvenimo srityse. Konstitucija negalėjo įsigalioti tik Lenkijos okupuotame Vilniuje ir pietrytinėje Lietuvoje.
1 Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. III. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. 1988, p. 15–16.
2 Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos paminklai. Vilnius: Mintis. 1966, p. 23. Martynas Brakas. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1995, p. 59.
3 Zigmas Zinkevičius. Op. cit., p. 9.
4 Leonas Gineitis. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1995, p. 20.
5 Vincas Vileišis. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo. Istorijos ir statistikos šviesoje. Politinių ir socialinių mokslų instituto leidinys. Nr. 3. Kaunas. 1935, p. 137.
6 Jurgis Lebedys. Lituanistikos baruose. I. Studijos ir straipsniai. Vaga: Vilnius. 1972, p. 210.
7 Martynas Brakas. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Mažosios Lietuvos fondas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1995, p. 71.
8 Aleksandras Vitkus. Lietuvos istorijos įvykių chronologija. 1795–1918. Kaunas: Varpas. 1998, p. 11.
9 Leonas Gineitis. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 1995, p. 203.
10 Algirdas Sabaliauskas. Mes baltai. 1986. Kaunas: Šviesa, p. 75.
11 Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos paminklai. Vilnius: Mintis. 1966, p. 25.
12 Algirdas Sabaliauskas, p. 83, 84.
13 Alvydas Butkus. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos. Voruta. 2018 m. gegužės 26 d., p. 1, 17.
14 Mečislovas Jučas. Lietuvos metraščiai. Vilnius: Vaga. 1968, p. 8.
15 Jurgis Lebedys. Mikalojus Daukša. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1963, p. 18.
16 Konstantinas Jablonskis. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius: Mintis. 1973, p. 273.
17 Ten pat, p. 273.
18 Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. II. Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas. 1987, p. 115.
19 Alvydas Butkus. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos. Voruta. 2018 m. gegužės 26 d., p. 1, 11.
20 Jogaila. Redagavo Adolfas Šapoka. Kaunas. 1935, p. 274.
21 Zigmas Zinkevičius. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 2013, p. 155.
22 Paulius Šležas. Vytauto konfliktas su Lenkija dėl karūnacijos. In: Vytautas Didysis, 1350–1430. Redagavo P. Šležas. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 1988, p. 225.
23 Konstantinas Jablonskis. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius: Mintis. 1973, p. 45.
24 Jogaila., p. 274.
25 Vytautas Didysis, 1350–1430. Redagavo P. Šležas. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 1988, p. 95.
26 Gedimino laiškai. Vilnius: Mintis. 1966, p. 119–131.
27 Jurgis Lebedys. Mikalojus Daukša. Vilnius. 1965, p. 17.
28 Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. III. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. 1988, p. 195.
29 Eligijus Raila. Apie 1791 Gegužės 3-sios Konstituciją. Aidai. 2007, p. 87.
30 Vincas Trumpa. Lietuva XIX amžiuje. 1989. Chicago, p. 41.
31 Vytautas Merkys. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu. Vilnius: Mokslas. 1978, p. 116–117.
32 Vincas Trumpa. Lietuva XIX amžiuje., p. 101–102.
33 Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. IV. Lietuvių kalba XVIII–XIX a. Vilnius: Mokslas. 1990, p. 16, 81.
34 Adomas Mickevičius. Konradas Valenrodas. Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1948, p. 86.
35 Juozapas Albinas Herbačiauskas. Lietuvos atgimimas lenkiškosios idėjos atžvilgiu. Vilnius: Regnum fondas. 2001, p. 29.
