„Galų gale supratau, kokia palaima girdėti tylą
ir klausytis naujų balsų, sklindančių joje.“
August Strindberg
Mano vaikystės dienos prabėgo mažame miestelyje pas senelius. Apie Nepriklausomybės praradimą, Holokaustą, trėmimus į Sibirą, partizanų kovas, žiaurų jų numalšinimą nebuvo kalbama, nebent užsimenama puse lūpų. Praeities žaizdos vis dar kraujavo, o liestis prie jų buvo pavojinga tikrąja šio žodžio prasme. Sovietų valdžia represyvia forma kūrė vienintelės teisios, priešus nugalėjusios, į šviesią komunistinę ateitį žygiuojančios sovietinės liaudies, laimingiausios ir taikingiausios visame pasaulyje, įvaizdį. Nuo ryto iki vakaro miestų ir miestelių aikštėse griaudėjo garsiakalbiai, šlovinantys komunistų partiją ir jos vadus, skelbiantys, kokie milžiniški SSRS laimėjimai ir kokia nenuilstama kova prieš „supuvusius Vakarus“. Tiesą sakant, savo aplinkoje niekada nesutikau nė vieno žmogaus, kuris tikėtų šia primityvia sovietine propaganda. Iki koktumo ištiražuota Maksimo Gorkio frazė „Žmogus – tai skamba išdidžiai“ tik dar labiau pabrėžė beteisiškumą tų, kurie gyveno Sovietijoje. Šiurpią viso to esmę puikiai išreiškė visai kita proga parašyti Friedricho Dürenmato žodžiai: „Kai valstybė pradeda žudyti savo piliečius, ji pasivadina tėvyne.“ Melo imperijos gyventojai, kad prisitaikytų ir išliktų, buvo priversti galvoti viena, sakyti antra, o daryti trečia. Visuomenę plačiai apraizgius KGB informatorių tinklui, atvirumo, nuoširdumo, pasitikėjimo stoka buvo jaučiama netgi tarp artimų žmonių.
Mano paauglystė ir jaunystė sutapo su chruščiovinio atšilimo, sąlyginio sovietinės visuomenės liberalėjimo laikotarpiu. Geležinė uždanga buvo jau rūdžių apgraužta, pro jos plyšius iš Vakarų vis labiau skverbėsi į Sovietiją tiek materialiniai, tiek intelektiniai Laisvojo pasaulio produktai. 1970-aisiais, būdamas 18 metų, iš dalies trokšdamas žinių, kurias teikė, kaip tada sakydavo, „geriausias pasaulyje teatro institutas“, iš dalies vedamas jaunystei būdingo troškimo savarankiškai gyventi, įstojau į Maskvos Teatrinio meno institutą (GITIS), Režisūros fakultetą. Sovietinis megalopolis gąsdino be paliovos srūvančiais žmonių srautais, milžiniškais atstumais, nesibaigiančiu tiek tikru, tiek ideologiniu triukšmu. Pats mokymo procesas, paremtas SSKP istorijos, „vienintelio teisingo filosofijos mokymo“ – dialektinio materializmo ir dogmatiškai traktuojamos Stanislavskio sistemos studijomis, smarkiai nuvylė, didelėmis pastangomis įstojęs į savo išsvajotą rojų, ketinau studijas mesti.
Išsigelbėjimą ir jėgų šaltinį, padėjusį ištverti, siekiant užsibrėžto tikslo, radau senovinėje instituto bibliotekoje, išlikusioje per stebuklą.
Vos įėjęs į Maskvos XVIII a. architektūrai būdingą dvarelį, kuriame teatro meno dabar mokėsi studentai iš viso pasaulio, iškart panirdavau į mėlynus prastų cigarečių dūmų debesis. Virš jų it koks snieguotas kalnas kyšojo baltas, iš prastos medžiagos nudrėbtas Lenino biustas. Visur persekiojo neapsakomas erzelis, nes patalpų studijiniam darbui trūko, savo etiudus, pjesių ištraukas repetuodavome tiesiog koridoriuose, laiptinėse, bet kuriame laisvame kampelyje. Per šitą garsų ir kvapų chaosą geležiniais laiptais prasibrovęs į antrą aukštą, atsidurdavau tarsi visai kitame pasaulyje – tarp bibliotekos knygų.
Vienoje pirmųjų man į rankas patekusių, gana sunkiai įkandamų, nes išleistų senąja rusų rašyba, knygų apstulbęs perskaičiau: „Dvi dienas kaip įmanydamas išsisukinėjau, ieškojau vienatvės bibliotekoje, o ten, rūsyje, kur kitados buvo skulptūros muziejus, radau tinkamiausią vietą pasislėpti, kad niekas nematytų, kokia baisi dvasinė mano būsena. Didžiulėje patalpoje buvo rankraščių skyrius. Čia aš ir tūnojau valandų valandas, pasiėmęs pirmą po ranka pasitaikiusį manuskriptą, svarbiausia – užtektinai seną, ir bandžiau nukreipti dėmesį nuo to, ką patyriau pastarosiomis dienomis. Tačiau kuo labiau gilinausi į rankraščius, tuo daugiau nūdienos mačiau praeityje, o karalienės Kristinos laiškai kuždėjo mano sielai baronienės paslaptis.“1
Ši pastraipa tiesiog idealiai atitiko ir mano būseną, nors anksčiau girdėto, bet neskaityto autoriaus (Augustas Strindbergas SSRS nebuvo spausdinamas) jausmų ir mano emocinio sąmyšio priežastys buvo visiškai skirtingos. Nekantraudamas prarijau visą „Pamišėlio išpažintį“ ir... pasibaisėjau autoriaus amoralumu, egocentrizmu. Man, išaugintam senelių, paprastų žmonių, geranoriškai tikėjusių Dievulio rikiuojamu likimu, be to, smarkiai paveiktam oficialios sovietinės veidmainiško padorumo doktrinos, šis kūrinys, o ypač jo protagonistas, tarsi išmušė žemę iš po kojų. Pagrindinio herojaus begėdiškas atvirumas vertė mane rausti tikrąja to žodžio prasme, o vis kartojamas tvirtinimas, neva jis elgiasi su kitais kaip „garbingas žmogus“, kėlė nuoširdų pasipiktinimą.
Mane ir mano „rūke pasiklydusią sielą“ pastebėjo, į apėmusią dvasinę krizę kažkodėl atkreipė dėmesį Anatolijus Vasiljevas, tada vyresnio kurso studentas, o dabar rusų teatro guru. Pirmiausia patarė, kad mikliai išsikraustyčiau iš studentų bendrabučio, nenurimstančio 24 valandas per parą, pabėgčiau nuo to kankinančio, man akivaizdžiai žalingo kolektyvizmo. Pats surado nebrangų butą Maskvos centre, kad galėčiau netrukdomas mokytis ir ilsėtis. Jaučiausi laimingas ir dėl parodyto supratimo, ir dėl to, kad pagaliau įveiksiu savo negandas. Bute buvo keletas senų baldų, koridoriuje sieną ramstė muziejinio fasono dviratis, o telefonų knygoje, padėtoje prie tokio pat seno telefono aparato, pamačiau įrašytus Stanislavskio, Čechovo, kitų Maskvos garsenybių iš tolimos praeities numerius.
Atrodė, tokiame bute-muziejuje tik gyvenk ir kaupk įspūdžius, pojūčius savo teatriniams darbams. Tačiau atsitiko priešingai – visiškai lioviausi miegojęs, vos atsiguldavau į lovą, pajusdavau, kaip šiurpiai ji vibruoja kartu su visu namu. Iš pradžių maniau, kad čia tik liguista mano vaizduotė, bet, kai pradėjo kristi daiktai nuo greta stovinčio staliuko, suvokiau, kad tai realybė, paslaptinga ir nepaaiškinama. Vos imdavau snūduriuoti, netikėtai pažadindavo siaubingas riksmas, net riaumojimas. Mano drąsa galutinai išgaravo, kantrybė išseko, kai vieną nemigos naktį iš knygų spintos su stiklinėmis durelėmis išsitraukiau pirmą pasitaikiusią knygą odiniais viršeliais (tai buvo XIX a. išleista „Psichiatrija“). Atsiverčiau ją, o man ant rankų pabiro supelijusios ilgų plaukų garbanos. Nė nepajutau, kaip susimečiau į krepšį negausią savo mantą, nepamenu, kaip vidury nakties parlėkiau į studentų bendrabutį... Mano globėjas po šio kvailo „pabėgimo“ daug metų su manimi nebendravo, matyt, tai buvo išbandymas, jo surengtas naiviam atvykėliui iš provincijos, o šis to „egzamino“, deja, neišlaikė... Bet čia jau visai kita istorija.
Kai smalsumo vedamas bibliotekoje vėl grįžau prie Strindbergo, tarsi prie uždrausto vaisiaus, tiksliau tariant, prie jo romano skambiu pavadinimu „Inferno“, apstulbau, kad visas veikalas persmelktas kliautimis, kurias herojui spendžia „paslaptingos galios“. Ypač pribloškė stojiška herojaus kova su tomis šmėklomis, kurios dažnai pasirodo esančios jo paties vidinių demonų projekcija... Juk tai ką tik atsitiko ir man!
„Prieš amžinąją apvaizdą, prieš nepažįstamąsias galias visą laiką, kiekvieną dieną mėginu kiek įmanydamas pažaboti savo bloguosius instinktus. Kovoju, kad išlaikyčiau savąjį Aš, nepaveiktą jokių įtakų, kurias galėtų man valdingai primesti kokios nors sektos ar partijos, – tai mano pareiga, padiktuota sąžinės, įgytos iš dieviškojo globėjo malonės.“2 Iš savo ką tik įgytos menkutės „pragarėlio“ patirties, lyg iš epizodo, įtraukto į didįjį rašytojo „Pragarą“, pajutau, kad su visais savo sielos ir kūno nuopuoliais, kančiomis ir skaudžiais pralaimėjimais jis man artimesnis ir įdomesnis negu daugybė aplinkinių. Pagaliau supratau, kodėl aš, būdamas iš prigimties nekonfliktiškas, geras mokinys, pykdavausi su mokytojais, nesutariau su tėvu, o dabar nepasiduodu savo dėstytojų, garsių teatro menininkų muštrui.
Kartą ir visiems laikams Strindbergas „Pragare“ pareiškė: „Viskas arba ta mažuma, apie kurią, galimas daiktas, kažką nutuokiu, atsiranda manajame Aš kaip centriniame taške. Galbūt ne kultas, bet šio Aš ugdymas galiausiai iškyla kaip aukščiausias ar galutinis būties tikslas. Savo griežtą ir nekintamą atsakymą į jo išlygas suformulavau taip: žmogiškojo Aš numarinimas yra savižudybė.“3 Man iškart kilo klausimas, ar tai neprimena puikybės nuodėme persmelktos Gorkio frazės „Žmogus – tai skamba išdidžiai“? Bet jeigu amžių amžiais visi didieji mokytojai ir mąstytojai primygtinai siūlo ir prašo, kad pasaulio tobulinimą pradėtume nuo savęs, matyt, tai yra viena iš Būties aksiomų, todėl ji kaip ir visos aksiomos taip sunkiai įgyvendinama, nes atrodo pernelyg paprasta ir akivaizdi... Strindbergo įtaigos jėga davė pradžią sąmoningai ir kryptingai asmenybės savikūrai, o šiek tiek vėliau tame pačiame institute atrastas Michailo Čechovo kūrybos metodas suteikė konkrečius instrumentus, padedančius į teatrinę kūrybą žiūrėti kaip į nepaliaujamą dvasinį tobulėjimą, tiek statant spektaklius, tiek ugdant studentus.
Po šių atradimų pradėjau nuosekliai studijuoti instituto bibliotekoje esantį Strindbergo Raštų antrąjį leidimą. Šis rinkinys išleistas Maskvoje 1910 m., kai autorius buvo dar gyvas ir intensyviai kūrė. Titulinis puslapis išmargintas antspaudais su grėsmingu žodžiu PROVERKA. Pirmasis iš tokių patikrinimų darytas 1943 m., vėliau 1951, 1959 m. Vieni metai neįskaitomi. Nuostabu, kad net gūdžiausiais Stalino laikais atsirado drąsių žmonių, kurie suprato Strindbergo reikšmę ir, smarkiai rizikuodami, neįtraukė šių „ideologiškai kenksmingų“ tomų į sunaikintinų sąrašą.
Dauguma skaitytų Strindbergo kūrinių vertė atmesti konformizmą, skatino dvasinį maištą, o „Vienišas“ nuteikė susitaikyti su savimi, sustiprino pasitikėjimą ir valią nepasiduoti svetimoms sovietinėms vertybėms, gyvensenos normoms, kurias bandoma primesti iš išorės. Kiek save atsimenu, nuo pat kūdikystės buvau vienišas, nes jauni mano tėvai neturėjo pakankamai laiko, o pas senelius, kur augau, neturėjau nei bendraamžių draugų, nei kitokių bendravimo galimybių. Ir aplinka, ir ganėtinai uždaras charakteris iš mažens ugdė polinkį meditatyviai pasinerti į save. Tarp bendraamžių dažnai jausdavau savo kitoniškumą, kęsdavau patyčias, bodėjausi vienatve, desperatiškai stengiausi susirasti draugų, bet šie bandymai dažniausiai baigdavosi giliu nusivylimu, psichologinėmis traumomis. Vienišumo, nereikalingumo jausmas dar labiau paaštrėjo Maskvoje, kai atsidūriau visais atžvilgiais svetimoje terpėje.
„Štai pagaliau kas yra vienatvė: susisukti į savo sielos kokoną, pavirsti lėlyte ir laukti metamorfozės, nes ši tikrai ateis. Tuo tarpu gyventi savo praeitimi ir telepatiškai susisieti su kitų gyvenimu. Mirtis ir prisikėlimas, nauja mokykla naujai visuomenei. [...] Galų gale pats sau esu ponas. Niekieno mintys nekontroliuoja mano minčių, niekieno nuomonė, užgaidos neslegia mano nuomonės ir užgaidų. Siela vėl pradeda klestėti, apima neregėta vidinė ramybė, tylus džiaugsmas, tikrumas ir atsakomybė už save.“4 Pasirodo, nereikia vienatve bodėtis, neverta bėgti nuo jos, verčiau savo noru ją priimti ir tuo džiaugtis, nes ji yra viena iš esminių dvasinio tobulėjimo sąlygų. Kai nugalėjau vienatvės baimę, „Vienišojo“ padedamas įsisąmoninau, kad atsakomybė už save yra viena iš svarbiausių išimtinių žmogaus teisių, aplinkui siautėjant vis besikartojančioms kolektyvinėms psichozėms. Kai tą suvokiau, daugiau nebereikėjo ieškoti draugų – jie, kūrybingi ir ištikimi, susirado mane patys.
Profesiniu atžvilgiu Strindbergo – dramaturgo, teatro teoretiko – įžvalgos irgi ženkliai prisidėjo, formuojantis estetinėms mano nuostatoms, profesiniams įgūdžiams. „Vienišojo“ protagonistas išmokė atidžiai stebėti sutiktus žmones, bandant iš menkiausių detalių perprasti viešąjį socialinį ir giliai paslėptą vidinį jų gyvenimą. „Galų gale turiu seną išlaikytinę, kuri, mano supratimu, yra burtininkė. Ji pasirodo retai, nebent kai gaunu didesnę pinigų sumą arba kai gresia pavojus. [...] Ir vis dėlto aš savo senę vadinu burtininke, nes nevalioju paaiškinti, kodėl ji pasirodo kaip tik tada, kai reikia. Ji panaši į turgaus prekeivę iš mano jaunystės laikų ar kioskininkę, pardavinėjančią karameles tiesiog lauke. [...] Jos padėkos žodžiai ir gero linkėjimai lydi mane kelio galą, man džiugu klausytis tų švelnių senės palaiminimų, kurie skamba visai kitaip negu rūstūs prakeiksmai, todėl visą dieną jaučiuosi maloniai nuteiktas.“5
Kai pirmąkart sutikau savo pranašę, gerokai nusigandau, nes atrodė nužengusi tikrąja to žodžio prasme iš „Vienišojo“ puslapių. Tačiau dabar ji kelia man tokias pačias emocijas kaip kadaise Strindbergui. Sutikęs šiandien daviau jai monetą (rašytojas saviškei išgalėdavo duoti banknotą), o išklausęs geranoriškų jos palinkėjimų, supratau, kad pagaliau tikrai baigsiu šį ilgokai mane kamavusį pranešimą.
Pagal Stanislavskio sistemą institute buvau mokomas suprasti pagrindinį scenos personažų elgesio motyvą, suvokti svarbiausią jų siekiamybę ir tiesiog atlikti veiksmą, leidžiantį prie tos siekiamybės priartėti. (Viską šiek tiek supaprastinu, bet, kai mano tėtis, profesorius fiziologas, perskaitė šios Sovietų Sąjungoje kanonizuotos vaidybos sistemos populiarų išdėstymą, griebėsi už galvos ir nenorėjo toliau remti mano studijų. Jo manymu, toji sistema paremta fiziologo Pavlovo, sovietų irgi kanonizuoto, kadaise atliktais refleksų bandymais su šunimis.) Toks suvulgarintas žmogaus psichologijos suvokimas sėjo nuobodulį, atrodė melagingas, tiesiog kaustė kūrybines galias ir varė į neviltį. Su didžiausiu susidomėjimu ir džiaugsmu perskaičiau pjesės „Freken Julija“ įžangoje, kituose teoriniuose veikaluose Strindbergo svarstymus apie žmogaus charakterio daugiabriauniškumą, nuolatinį kitimą, apie individo motyvacijų kaleidoskopiškumą, emocinį prieštaringumą. Vietoj įprasto, nesudėtingo, mechanistinio žmogaus, panašaus į milijonus tokių pačių komunizmo statybos sraigtelių, staiga atsivėrė vienetinė, beribė, kosminė individo vizija, kvapą gniaužianti giliais savo nuopuoliais ir didingais polėkiais. Strindbergo sukurtas pasaulis apskritai glaudžiai susijęs su pavojingais ir skausmingais eksperimentais, kuriuos rašytojas tarsi specialiai atlieka su pačiu savimi, kad jų rezultatus pristatytų skaitytojams ir žiūrovams. Man tai buvo produktyvus įvadas į vėliau atrastą ir kūrybiniame darbe sėkmingai pritaikytą psichoanalizę.
Ne kartą atidžiai perskaitęs Strindbergą, karščiuojančios jo dvasios vizijas vėliau įkūnijęs scenoje, įsitikinau, kad nei gyvenime, nei teatre nėra paprastų atsakymų net į paprasčiausius Būties klausimus. Kiekviena diena, kiekvienas naujas darbas – tai nesibaigianti kova su „blogaisiais instinktais“, siekiant bent šiek tiek prasmės ir šviesos įžvelgti tiek žmoguje, tiek jam priešiškoje aplinkoje. Sovietinės melo imperijos širdyje, kur aršiai skiepyta materialistinė pasaulio samprata, rytietiška priverstinai kolektyvistinė mąstysena, Strindbergas man tapo tiltu į dvasingą, individualistinę Vakarų kultūrą, nuo Renesanso laikų, net per sunkiausias krizes puoselėjančią humanistinius idealus.
Dar jaunystėje supratau, kad jis yra dvasios titanas, kuris visa savo veikla iš žmogiškojo menkumo, trapumo, laikinumo, galų gale pirmapradės nuodėmės skausmingai veržėsi į Absoliutą. Jo kūrybai apibūdinti puikiai tinka Jono Pauliaus II teiginys iš „Laiško menininkams“: „Autentiškas menas net ir anapus tipiškai religinių raiškos formų yra labai artimas tikėjimo pasauliui, toks artimas, kad net didelio Bažnyčios ir kultūros atotrūkio aplinkybėmis lieka savotiškas tiltas į religinę patirtį. Kaip grožio paieška, kasdienybę pranokstančios vaizduotės vaisius, menas savo prigimtimi yra savotiškas kvietimas į slėpinį. Net ir tirdami tamsiausias sielos gelmes ar labiausiai sukrečiančius blogio aspektus, menininkai tam tikra prasme tampa visuotinio troškimo būti išganytiems balsu.“6
Strindbergas tarsi atskleidė man paslaptį, kad mene viskas įmanoma, viskas gali būti atverta be jokio gėdos jausmo vardan išganymo, vardan didžiojo nuskaidrėjimo ir dvasios ramybės, einančios iš pačių Visatos gelmių ir pasiekiamos tik per kančią, kovą ir žmogiškosios esybės tobulėjimą.
1 Augustas Strindbergas. Pamišėlio išpažintis. Vertė Eugenija Stravinskienė. Vilnius: Vaga. 1992, p. 42. Versta iš August Strindberg. En dares forsvaltar. Stockholm: Albert Booniers forlag. 1914.
2 Augustas Strindbergas. Pragaras. Vertė Giedrė Žirgulytė. Vilnius: Alma littera. 1998, p. 67. Versta iš Inferno. Skrifter av August Strindberg. IX delen. Stockholm. 1946.
3 Ten pat, p. 67.
4 Augustas Strindbergas. Vienišas. Vertė Eugenija Stravinskienė. Vilnius: Vaga. 1992, p. 258. Versta iš Ensam. Stockholm: Albert Booniers forlag. 1903.
5 Ten pat, p. 250–251.
6 Popiežius Jonas Paulius II. Laiškas menininkams. Bažnyčios žinios, 1999, nr. 10 (82), p. 13.
