Šis prisiminimas iškilo ne šiaip sau, nes Jono Vaitekūno parodoje daug užuominų apie įvairių ribų – istorinių, teritorinių, lingvistinių ir pan. – peržengimą, jų išnykimą, susikryžiavimą.
VDA galerijoje „Akademija“ jo surengtą parodą sudarė du pasakojimai „Liūdi draugai“ („Люди / draugai“) ir „Kelionė į Prūsiją“ („Kелёне и Прусия / Reise nach Preussen“). Į juos galima žvelgti kaip į dokumentinę medžiagą. Itin akylai saugotos ir griežtai kontroliuotos teritorijos vaizdai buvo fiksuojami nuo 1978 iki 1992 m. Nemažai fotografuota dar vaikystėje, kai tame krašte lankytasi su seneliais Emilija ir Viktoru Čapais, pavyzdžiui, „Rusai manosi paėmę į nelaisvę Viktorą Čapą ir jo automobilį“, „Laiminga vaikystė (už Kirchės)“. Vėlesni vaizdai atsirado, renkant medžiagą diplominiam darbui („Žvėrynas / Tiergarten“) arba per privačias išvykas. Tačiau eksponuojamos nuotraukos nėra dokumentika, būdinga tam laikmečiui, bent jau ne tokia, kokią būtų palaiminę komunizmo statytojai, juo labiau tų statybų prievaizdai. Kitaip tariant, ji neturi nieko bendra su socialistinės santvarkos pergalių ir Sovietijos vadų šlovinimu.
Daugelyje nuotraukų atsispindi ironiškas autoriaus žvilgsnis į fiksuojamą vaizdą ir dviprasmiškas požiūris į pasirinktą objektą. Iš priešingos pusės nufotografuotas pjautuvas ir kūjis virsta svastika („Knygnešiai“), ant bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, akivaizdžiai paneigiant jos istoriją ir paskirtį, nupieštas Lenino portretas su sunkiai įskaitomu lozungu („Tepliuva / Tapiau / Гвардейск“). Atskleidžiama, kaip be skrupulų manipuliuojant galios simboliais, bandyta kuo greičiau paženklinti teritoriją savais pavadinimais ir stabais, įvaizdinant krašto priklausomybę vienai ar kitai šaliai. Didžiule karine baze paverstame Kaliningrade daugelis objektų yra įslaptinti, jų neleidžiama fotografuoti, tad juos įamžinti Vaitekūnui teko irgi „įsislaptinus“.
Pro važiuojančio automobilio langą nufotografuotas upės pavadinimas „Deimena / р. Дейма“ yra vienas iš nedaugelio paliktų lietuviškų hidronimų. Iš pradžių vietovardžius pakeitė vokiečiai, užėmę Karaliaučiaus teritoriją, tiesa, tuomet vis dėlto dar buvo galima atpažinti ankstesnius pavadinimus, bet atėjus sovietams, jokių pėdsakų nebeliko. Tas kraštas vadintas visaip – Rytų Prūsija, Mažąja Lietuva, Karaliaučiaus kraštu, Kionigsbergu... Dabar – Kaliningradas, Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis. Tai tarsi fiktyvi erdvė, laikmečių triukšme paskendusi paralelinė tikrovė, kirmgrauža (hipertunelis), o gal net keleto paralelinių pasaulių susikirtimo vieta.
Vaitekūno fotografuotų vaizdų ekspoziciją papildo ir dviejų nežinomų autorių nuotraukos. „Pionierių kuopos eilinio užrašuose“ įamžinti tiltai per upes. Pateikiama ir 1986 m. įvykusio Lietuvos komunistų partijos XIX suvažiavimo dalyvių nuotrauka su LKP CK pirmuoju sekretoriumi Petru Griškevičiumi priešakyje, ir vaizdinis liudijimas, kad LSSR įstatymų leidžiamosios valdžios struktūroms priklausė, kompartijos veiksmus reguliavo Sovietų Sąjungos Pabaltijo karinės apygardos (ПРИБ. В. О) aukščiausio rango karininkai. Tai buvo priešpaskutinis suvažiavimas, kurio dalyvių, kaip išsiaiškino parodos autorius, jau niekas nebeprisimena, nors praėjo palyginti nedaug laiko (atpažinti pavyko tik aštuonis asmenis), tikėtina, kad niekas nė nenori jų prisiminti. Nuotrauka reikšminga dar ir tuo, kad fotografuota prieš pat Sovietų Sąjungos griūtį, netrukus po šio suvažiavimo pirmasis sekretorius mirė, taigi „draugai liūdi dar ir dėl to“, – per parodos atidarymą sakė Vaitekūnas.
Tarp fotografijų įsiterpia vienas tapybos darbas „Liūdi draugai“ („Люди / draugai“. 2019). Pavadinimas painus – ar tai žmonės, kurie tapo draugais? Ar visi žmonės, vadinantys save draugais, iš tikrųjų yra draugai? Kažkas liūdi? Dėl ko liūdima? Beje, čia turimas galvoje laikmetis, kai žodis draugas (rus. товарищ) priversdavo krūptelėti, turėjo bjaurų atspalvį, dažnai būdavo tariamas su priešiškumo gaidele. Spalvos – mėlyna, raudona, auksinė – tai aliuzija į XX a. 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečius, kai tarp Sovietų Sąjungos ir JAV vyko aršios varžybos, kas ką pralenks tiek kosmoso užkariavimuose, tiek žemiškame gyvenime. Kartu šis paveikslas – tai nuoroda į laikus, kai tapybai buvo primestas praktinis tikslas (pavyzdžiui, kurti įkvepiančius ideologinius lozungus). Tam nebuvo reikalingas nei talentas, nei vaizduotė. Valdžiai, per prievartą diegiančiai kolektyvizmą, ypač badė akis individualumas. Viskam, ko homo sovieticus nesugebėdavo perprasti iš pirmo žvilgsnio, iškart būdavo prikabinama formalizmo etiketė.
Peržengiant matomo vaizdo ribas, leistis į dviprasmiškus pasvarstymus nuteikia ir autoriaus komentarai. Pavyzdžiui, nuotrauka, pavadinta „Laisvieji prūsai dešiniajame Šešupės krante“ su laisvai besiganančiomis karvėmis, žąsimis, avių banda, komentuojama taip: „Tie senieji prūsai, kurie buvo labiau laukiniai ir kilmingi, (dabar) gyvena nelaisvėje, nors ir sąlyginai komfortiškai. O tie paprastesni, labiau naminiai, gyvena beveik visai laisvi, didelėmis bendruomenėmis dešiniajame Šešupės krante. Taip pat abipus Priegliaus ir Įsros aukštupyje“ (Iš autoriaus užrašų. 1985). Arba „Meška vilko irštvoje“ – tai aliuzija į prielaidą, kad Kaliningrado zoologijos sodo architektas suprojektavo ir Vilko irštvą – Rytprūsiuose buvusį Hitlerio bunkerį, iš kurio fiureris Antrojo pasaulinio karo metais vadovavo Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms. Jei prisimintume, kad Stalinas buvo lyginamas su lokiu, kiltų dar daugiau įdomių analogijų...
Kaliningrado sritis – tiek esama, tiek menama – yra vieta, į kurią (ir tema, prie kurios) Jonas Vaitekūnas nuolatos grįžta. Ši paroda nėra išimtis. Šįkart tai savotiška asmeninių archyvų peržiūra – atrinkti realūs, nepagražinti vaizdai, lydimi autoriaus komentarų, įgauna netikėtas reikšmes, leidžia peržengti matomo vaizdo ribas ir skatina, įveikus istorinio triukšmo sluoksnį, atsidurti teritorijoje anapus sąmonės ir pažinimo konkretikos...
