Buvo šalta ir speiguota žiemos naktis. Mišką gaubė ledinė tamsa. Aplinkui spengė gūdi tyla, kartais nutraukiama nuo šalčio pokšinčių medžių dejonių. Aukštai, giedrame danguje, tyliai plaukė mėnuo, žerdamas šaltus spindulius ant sustingusio miško. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Visi žvėrys išsislapstė kas kur galėjo, kad kaip nors iškęstų šią poliarinę naktį. Kiškiai sulindo į pusnis ir dabar pūtė į akį saugomi šiltos sniego dangos. Kurapkos susirado nukritusių šakų bei lapų kupstus ir susispietusios būreliais šildėsi glausdamosi viena prie kitos.
Pelės bei kiti smulkūs graužikai žemėje turėjo sausus bei šiltus urvelius. Paukščiai, likę žiemoti savame krašte, gūžėsi lizduose stengdamiesi nieku gyvu neiškišti snapo iš po šilto sparnelio. Voveraitės, rudenį prisinešę pilnas dreves miško gėrybių, visai nebijojo žiemos speigų. Meškos jau nuo pirmųjų speigų saldžiai miegojo medžių išvartose. Sunkiausia buvo žvėrims, kurie negalėjo susirasti šiltos pastogės. Elniai ir briedžiai glaudėsi bandomis. Jie buvo per dideli, kad įlįstų į pusnį ar olą, todėl susiradę tankiausią miško vietą sugulė glausdamiesi vienas prie kito ir kūno šiluma stengdamiesi susišildyt.
Viena tokia elnių banda glaudėsi tankiame eglyne. Kaimenę sudarė dešimt galvų. Vadas buvo trejų metų amžiaus patinas, subūręs aplink save penkių patelių ir dviejų senesnių patinų būrį. Prie motinų glaudėsi du rudenį atvesti jaunikliai. Nuo svilinančio šalčio banda stengėsi apsisaugoti po tankiomis eglių skraistėmis. Eglės augo šalia viena kitos, šakos buvo tankiai susipynusios, sudarydamos virš galvos tarsi stogą, todėl apačioje sniego buvo kur ne kur. Žemę dengė minkštas spyglių patalas. Ant jo ir įsitaisė kaimenė, ketindama pralaukti iki aušros. Vieni sugulė ant kvapnių spyglių, kiti skabė eglių ūglius, ar graužė žievę, žiaumojo kankorėžius – kadangi žolėdžių skrandžiai nuolat reikalavo maisto, o ši žiema kaip niekad buvo šalta ir snieguota, jie priprato tenkintis tokiu maistu, kokį pavykdavo tai dienai rasti. Dėl šių priežasčių kaimenė buvo priversta nuolat keliauti iš vienos vietos į kitą. Sunku išmaitinti tiek besočių burnų.
Artėjo vidurnaktis. Dangumi plaukiantį mėnulį supo spalvotas poliarinis ratas, pranašaujantis darganą. Šaltis dar labiau sustiprėjo. Kažkur šalia nuo šalčio pokštelėjo medis, priversdamas elnius krūptelėti. Vadas akylai saugojo savo kaimenę. Jis buvo jaunas ir stiprus. Savo galią ne kartą įrodęs kovose ir taip užsitarnavęs neginčytiną pagarbą. Elnio kūnas buvo raumeningas ir lankstus, galvą puošė įspūdinga ragų karūna, kuria nedvejodamas pasinaudodavo mūšyje. Nors badmečio laikotarpiu buvo sulysęs, jėgos jam suteikė neabejotina drąsa ir jaunystė.
Staiga tolumoje pasigirdo tylus kauksmas. Po kurio laiko jam atitarė kitas balsas jau arčiau. Netrukus pasigirdo trečias, ketvirtas. Kauksmai artėjo. Neabejotinai vilkai rinko gaują medžioklei. Neištvėrė ilgai užsitęsusių šalčių. Urzgiantys pilvai išvijo medžiotojus iš šiltų guolių.
Ir iš tiesų, už dešimties kilometrų nuo tos vietos kur buvo įsikūrusi elnių kaimenė, mėnulio apšviestoje proskynoje gauja pamažu rinkosi medžioklei. Proskynos viduryje tupėjo didelis vilkas. Jis pirmasis staugimu ir paskelbė kviečiąs į medžioklę. Tupėjo ramiai, nejudėdamas. Krutėjo tik ausys ir šnervės akylai tyrinėdamos aplinką. Vilkas buvo šešerių metų amžiaus. Ištreniruotą kūną dengiantis tankus rusvas kailis slėpė daugybę randų. Be abejonės tai buvo drąsus medžiotojas, patyręs tiek šilto, tiek šalto. Jam sustūgus atsiliepė keturi balsai, todėl jis tupėjo ir laukė iš kurios pusės pasirodys jų savininkai, priešai jie bus ar draugai. Netrukus proskynoje sušmėžavo pilki lankstūs kūnai. Vienas, antras, trečias. Nepuolė iš karto į aikštelę, tyrė, uodė, aiškinosi ar saugu. Tada vienas po kito ratais ėmė artėti prie vilko. Jis akies kampučiu vertino atvykėlius. Visi trys buvo patinai.
Du šiek tiek jaunesni už jį, o trečiasis senas, randuotu snukiu. Žvėrys buvo visiškai sulysę, įkritusiais šonais ir išsišovusiais šonkauliais. Iššieptuose nasruose spindėjo balti dantys, švietė alkanos akys. Be abejonės jie buvo ne mažiau išsekę už jį, bet alkis ir buvo pagrindinė jų varomoji jėga. Atvykėliai sustojo ratu aplink vadą. Įvyko apsiuostymo ceremonija. Vilkai susipažino. Paskutinė į proskyną įlėkė žvitri patelė. Puiki medžiotoja.
Įvertinęs kovotojus, vadas ėmė juos vestis į grobio paieškas. Nesitikėjo tokiame šaltyje ką nors rasti, – iš patirties žinojo, kad kas tik galėjo išsislapstė – bet alkis kaip kirminas graužė vidurius ir vertė bėgti vis tolyn ir tolyn. Gauja priplojusi snukius prie žemės ieškojo pėdsakų. Nežinia kiek kilometrų taip nubėgo, tačiau nieko neužtiko. Žemę dengė kieta kaip akmuo sniego pluta. Šaltis spaudė vis stipriau ir stipriau. Iš pražiotų nasrų virto garo tumulai.
Staiga senasis vilkas tyliai suinkštė. Likusieji pastatė ausis. Senolis aptiko pėdsakus. Prieš kelias valandas čia praėjo kaimenė elnių. Nė nesusimąstę vilkai patraukė šviežiomis pėdomis, tikėdamiesi už kelių kilometrų aptikti grobį. Netrukus jų nuojauta pasitvirtino. Pėdsakai vedė į tankų eglyną. Iš ten sklido ir gardus kvapas. Kaimenė buvo įsikūrusi skarotų eglių prieglobstyje.
Vilkai stabtelėjo. Lįsti į tankmę pavojinga, kadangi tarp medžių elnias turi didesnį pranašumą kovoti. Reikėjo elnius kažkaip išvilioti į retesnį mišką. Gauja pasirinko strategiją apsupti eglyną, bet palikti vieną praėjimą laisvą, kad išsigandę žvėrys imtų juo bėgti, o tada būtų galima pulti.
Pamažu medžiotojai ėmė supti eglyną. Stengėsi labai nesiartinti, bet norėjo būti pastebėti. Pirmasis priešus pajuto kaimenės vadas. Stryktelėjo iš guolio, sukvietė šeimyną į būrį. Priešai artinosi iš visų pusių, glaudžiu ratu pamažu supdami kaimenę. Kaimenė susigrupavo taip, kad viduryje atsidūrė jaunikliai, o iš šonų vyresnieji elniai, stengdamiesi juos apsaugoti. Pabėgti iš tankmės buvo vienas kelias, kurio nesaugojo vilkai. Banda ir patraukė šiuo keliu. Taip kaip norėjo vilkai.
Žvėrys iš karto nepuolė, palaukė kol elniai prabėgs, o tada ėmė juos persekioti, kantriai laukdami atsiskiriant pailsusio gyvulio. Tačiau medžiotojai neapskaičiavo kaimenės vado drąsos ir jėgos.
Neapsikentęs, kad paskui jo šeimą seka gauja išbadėjusių žvėrių, vadas dideliais šuoliais ėmė sukti ratą apie kaimenę. Keliais galingų ragų judesiais patiesė arčiausiai bėgantį pilkį. Šis cypdamas nusirito į šalį ir daugiau nebepasikėlė. Likusių tai nesustabdė, bet kai smūgį gavo antras patinas, gauja ėmė po truputį atsilikti. Jų liko trys. Per mažai, kad įveiktų suaugusį elnią. Jauniklio gauti vilkai nebesitikėjo, nes kaimenė jauniklius akylai saugojo. Trys pilki kūnai sutūpė sniege ir tyliai inkšdami stebėjo kaip nakties sutemose dingsta taip ilgai ieškotas grobis. Patupėjo, pauodė orą ir pabrukę uodegas išnyko medžių šešėliuose.
Per sidabrinio mėnulio apšviestą slėnį tyliai lėkė trys pilki šešėliai. Vilkai nė nemanė pasiduoti ir toliau ieškojo grobio. O už keliasdešimties kilometrų, miško proskynoje rymojo medžiotojo sužeistas senas briedis.
