Marius ir Simas yra geriausi draugai. Abu prisiekę futbolo aistruoliai. Tiek pas vieną, tiek pas kitą kambarių sienos papuoštos futbolo žvaigždžių plakatais. Abu žino visą futbolo istoriją nuo pat atsiradimo iki šių laikų, turi visus kiečiausius FIFA kolekcijos kompiuterinius žaidimus, nepraleidžia nė vienų svarbių rungtynių rodomų per televizorių. Įsitaiso pas kurį nors namuose ir nesvarbu ar lauke šviečia saulė, ar pliaupia lietus, taip įsigilina į varžybas, kad aplinkui daugiau nieko nemato ir negirdi. Negana to, vaikinai ir patys yra talentingi futbolo žaidėjai, su savo mokyklos komanda laimėję ne vienerias puikias rungtynes. Draugai svajojo kada nors priklausyti garsiam futbolo klubui, tapti įžymesniais už patį Beckhamą ar netgi žaisti geriau už legendinį Diego Maradoną, todėl treniravosi negailėdami jėgų ir siekė puikių rezultatų.
Vieną vakarą po treniruotės, atėjęs į persirengimo kambarį, treneris pranešė naujieną, kad į jų miestą atvyksta talentų medžiotojas. Žmogus, garsiems futbolo klubams ieškantis gabių jaunuolių. Svečias atvyksta rytoj, bet deja, treneris jo negali pasitikti oro uoste, todėl prašo ko nors iš komandos pagalbos. Nespėjus net mirktelėti, vienu metu pakilo dvi rankos. Marius ir Simas nė nedvejodami pažadėjo sutikti svečią ir palydėti į viešbutį. Berniukams pasitaikė puiki proga artimiau susipažinti su talentų medžiotoju ir papasakoti apie savo sugebėjimus.
Sutartu laiku abudu nekantraudami mindė oro uosto grindis. Vos tik lėktuvas nusileido ir į salę pasipylė keleiviai, sutartinai ėmė dairytis atvykėlio. Simas laikė lentelę su svečio vardu ir pavarde, tad šis pirmas juos pamatė ir priėjo. Vaikinai net krūptelėjo. Nieku gyvu nebūtum pasakęs, kad šis laibas ilgšis yra talentų medžiotojas. Jei ne po pažastimi laikomas senas sudriskęs futbolo kamuolys, net nebūtum pagalvojęs, kad šią keistą žmogystą apskritai kas sieja su futbolu.
Svečias buvo aukštas ir toks laibas, kad tikriausiai per didesnį vėją kišenėje turi nešiotis plytą, kad nenupūstų. Smulkus veidas kreidos baltumo, akis supo tamsūs ratilai, o pačios akys rodos žiūrėjo į niekur. Draugai susižvalgė ir pasiūlė svečiui važiuoti į viešbutį. Atvykėlis su savimi neturėjo jokio bagažo, išskyrus seną kamuolį, kurį tvirtai spaudė po pažastimi. Pamatęs, kaip berniukai spokso į tą kamuolį, paaiškino, kad tai jo talismanas, kuris visuomet po ranka. Tai vaikinams nepasirodė keista. Kaip žinia, sportininkai labai prietaringi. Jie ir patys turėjo talismanų, kurie padėdavo laimėti varžybas. Marius dėžutėje po lova saugojo laimingą kramtomąją gumą, ant kurios atsitiktinai paslydęs įmušė lemiamą įvartį, Simas piniginėje nešiojosi džiovintą gaidžio koją, nešančią sėkmę.
Pakeliui į viešbutį Marius ir Simas stengėsi prakalbinti svečią. Pasakojo apie savo miestą, apie komandą, klausinėjo apie jo darbą, šalį. Tačiau svečias tylėjo kaip vandens į burną prisisėmęs ir tik dūsaudamas žiūrėjo nieko nematančiomis akimis pro langą. Galiausiai berniukai pritilo ir toliau važiavo mirtinoje tyloje. Tik sustojus prie viešbučio svečias atkuto. Atsiprašė vaikinų, kad buvo nemandagus, teigė pavargęs po kelionės, bet dušas ir gera vakarienė padės jam atsigauti, todėl pakvietė abudu atvykti septintą valandą pasisvečiuoti, tuomet apie viską ir pasikalbės. Vaikinai laimingi parlėkė namo.
Sunku buvo ištverti tas kelias valandas. Laikrodžio rodyklė rodos slinko vėžlio greičiu. Lygiai septintą valandą vakaro Simas ir Marius plakančiomis širdimis stovėjo viešbutyje prie 1313 kambario durų. Pagaliau išmušė jų šlovės valanda.
Nespėjus pabelsti, durys atsidarė ir berniukus pasitiko talentų medžiotojas. Abudu matė, kad tos kelios valandos poilsio nė kiek nepadėjo. Kaip tik atvirkščiai, svečias atrodė dar labiau iškankintas, netgi kažko bijantis.
Pakvietė vaikus užeiti vidun. Pasodino prie stalo, ant kurio puikavosi įvairūs užkandžiai – sūriai, vaisiai, traškučiai, limonadai, ledai, plakta grietinėlė ir kitokios gėrybės. Suragino valgyti, bet pats nieko nelietė tik trynė kaulėtas rankas ir neskubėdamas vaikščiojo po kambarį.
Vaikinams per abu žandus kertant vaišes, ėmė po truputį jų klausinėti apie komandos narius. Kas pats geriausias žaidėjas, kiek medalių ir taurių komanda laimėjo. Vaikinai nieko neslėpdami pasakojo svečiui tiek apie save, tiek apie komandą. Žinoma, informaciją apie save šiek tiek pagražino, juk taip norėjo pasirodyti geresni už komandos draugus. Pats svečias taip pat mokėjo pasakoti. Tyliu balsu, visą laiką vaikščiodamas pasakojo kokius talentus per savo karjerą surado, kokiuose klubuose jie žaidė, kiek įvarčių įmušė. Asmeniškai pažinojo daugybę garsenybių, apkeliavo daugybę pasaulio šalių. Žinojo viską apie berniukų dievukus Pele ir Diego Maradoną tiek, jog galėjai pamanyti, kad kasdien su jais gerdavo arbatą. Vaikinai lyg užkerėti klausėsi svečio tylios kalbos. Nė nepastebėjo kaip lauke sutemo ir gatvėse įsižiebė žibintai.
Staiga kambaryje dingo šviesa. Trijulė net krūptelėjo. Atvykėlis puolė prie telefono, tačiau registratūroje niekas nekėlė ragelio, todėl jis skubiai paaiškino, kad nubėgs į apačią išsiaiškinti kas nutiko. Greitai, nespėjus berniukams nieko pasakyti, dingo už durų, palikęs juos vienus tamsiame kambaryje. Staiga abu atsitokėjo, kad nė nežino kiek valandų. Skubiai reikėjo paskambinti tėvams, kad nesijaudintų. Marius išsitraukė iš kišenės mobilų telefoną, bet šis buvo išsikrovęs. Toks pat likimas buvo ištikęs ir Simo telefoną. Vaikinai pagalvojo, kad jau tikriausiai vėlus metas ir reikėtų grįžti namo. Kaip tik ketino tamsoje ieškoti durų, kai išgirdo kampe kažką tyliai atsidūstant.
Vaikinai stabtelėjo, bet daugiau nieko nesigirdėjo, todėl apčiuopom ir vėl patraukė durų link. Ir vėl pasigirdo tylus atodūsis. Draugams pasidarė nebejuokinga. Skubėdami pripuolė prie durų kvadrato, už kurio matėsi iš koridoriaus sklindanti šviesa ir paspaudė rankeną. Durys buvo užrakintos. Už jų girdėjosi viešbučio svečių balsai, matėsi praeinančių šešėliai. Draugai pabeldė ir garsiai pradėjo šauktis pagalbos, bet žmonės ėjo pro šalį tarytum jų nė negirdėdami. O iš tolimo kambario kampo be perstojo sklido atodūsiai. Nejučia tame kampe pasirodė šviesa. Simas ir Marius smalsumo vedami atsisuko pasižiūrėti kas tai galėtų būti. Į juos lėtai artėjo tas pats senasis futbolo kamuolys, kurį matė pas talentų medžiotoją po pažastim. Kamuolys plaukė oru ir švytėjo iš vidaus. Staiga visai čia pat pasigirdo futbolo teisėjo švilpukas. Marius su Simu net pašoko iš vietos. Kambarys prisipildė šnabždėjimo. Rodos vienu metu kalbėjo daugybė besiginčijančių balsų. Draugams net plaukai ant viso kūno pasišiaušė. Puolė dar įnirtingiau daužyti duris ir šauktis pagalbos, bet pastangos buvo bevaisės. Žmonės visiškai abejingai praeidavo 1313 kambarį net neįtardami, kad už plonų durų jame yra du išsigandę berniukai.
Šnabždesiai virto riksmais, tokiais garsiais, kad reikėjo ausis užsikimšti. Vaikai tą ir padarė, netgi užsimerkė, tikėdamiesi, kad jei nematys, viskas pradings. Netikėtai balsai nutilo. Berniukai nedrąsiai patraukė delnus nuo ausų ir atmerkė akis. Kambarys buvo išnykęs, jie stovėjo viduryje didelės futbolo aikštės. Apsidairę pamatė, kaip į tribūnas renkasi žiūrovai. Labai keisti žiūrovai. Baltais ir juodais apsiaustais su gobtuvais. Į aikštę vienas po kito ėmė bėgti žaidėjai. Berniukai net pakraupo. Tai buvo jau mirusios futbolo legendos: Eusebio, Ruudas Gullitas, Dinas Zoffas ir kiti. Apie juos vaikai žinojo tik iš interneto ir to ką pasakojo treneris. Komandos pasiskirstė, pasigirdo teisėjo švilpukas ir žaidimas prasidėjo. Berniukai nė patys nepajuto kaip pradėjo žaisti. Rodos kojos pačios juos nešė per aikštę. Buvo klaiku. Kad ir kaip stengėsi sukaupti valią ir pabėgti iš šio klaikaus stadiono, niekaip negalėjo. Vaikinų svajonė išsipildė, jie žaidė su pačiais geriausiais visų laikų futbolininkais, bet jiems tai tikrai nepatiko.
O tuo metu iš 1313 viešbučio kambario išėjo jaunas dailus vaikinas pasikišęs po pažastimi naujutėlaitį futbolo kamuolį. Įsėdo į taksi ir linksmai švilpaudamas nuvažiavo oro uosto link.
