– Kaip socialinė padėtis keitėsi lyginant su tuo, kokį gyvenimą turėjo dabartiniai 50-mečiai, 80-mečiai ir dabar turi 30-mečiai?
– Tarp jaunimo didelė nelygybė, o tarkime tarp pensininkų ji daug mažesnė. Aišku irgi yra tokių, kurie spėjo sukurti verslą ir gerai gyvena, bet visgi didžioji dalis pensininkų gyvena kukliai. Daugumos 70-mečių, 80-mečių sąlygos yra panašios skirtingai nei dabartinių 30-mečių.
Tėvų karta, tų, kuriems dabar 50 ar 60 metų, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo išgyveno ekonomikos transformaciją. Labai daug žmonių neteko darbo, tada griebėsi bet ko, legalios ir nelegalios prekybos, amatų. Tėvų karta buvo veikiama negatyvių permainų, nors kai kam atsivėrė ir daugiau galimybių. Transformacijos laikotarpis tęsėsi iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais. Tada ekonomika gavo postūmį ir gyvenimas ne tik kad atsistatė, bet ir pagerėjo. Paskui aišku įvyko 2009 m. krizė ir ji buvo sunki. O jaunimo padėtis priklausė nuo jų tėvų. 30-mečiai nepatyrė didelių sukrėtimų, išskyrus 2009 metų krizę, bet jie dar buvo jauni.
Dabartiniams 30-mečiams svarbiausios yra individualizuotos galimybės ir kai kuriems jos yra ypatingai palankios. Tie, kurių šeimos turėjo galimybę suteikti jiems išsilavinimą, gerą specialybę, gyvena gerai. Lietuva ir kai kurios kitos pokomunistinės šalys pasižymi tuo, kad didžiausias pajamas šiuo metu gauna 30-mečiai, 40-mečiai, nors paprastai Vakarų šalyse, kur nebuvo tokių staigių transformacijų, žmonės pasiekia karjeros viršūnę priešpensiniame amžiuje.
Kitai daliai sunkiau. Jeigu žiūrėtume į jauną žmogų, kuris gimė bedarbių šeimoje, ar jį augino vieniša mama, ar jo tėvai dirbo kuklų darbą ir alga buvo labai menka, situacija yra visiškai kitokia. Juo labiau, galbūt ir paties vaiko gabumai nebuvo lavinami, šeima neturėjo kada jį prižiūrėti. Yra šeimų, kur tėvai turi savo problemas ir yra įsigilinę į tarpusavio konfliktus, kur vaikai, o vėliau jaunuoliai yra apleisti. Tarp 30-mečių taip pat yra didelė emigracija. Ji viena didžiausių tarp tokio amžiaus žmonių.
– Kokios priežastys lemia, jog šeimos kuriasi vis vėliau, turi vis mažiau vaikų arba jų visai neturi?
– Daugelis iš karto atsako, kad tai lemia blogos gyvenimo sąlygos, bet tai nėra tikslus atsakymas. Jeigu žiūrėtume į turtingas šalis, tarkime Vokietiją, ten taip pat žmonės šeimas kuria vėlai, yra nemažai skyrybų, mažas gimstamumas. Aišku, skirtingas gyventojų grupes veikia skirtingi veiksniai. Dalis atsisako vaikų, kadangi nenori apriboti savo malonumo, nes kol vaikas paaugs, tai sutrukdys karjerai, kelionėms. Kiti dėl to, kad turi paskolą ir jiems sunku išsimokėti, o dar viena papildoma burna lemtų didesnes išlaidas.
Kita vertus, jaučiama didžiulė, netgi perdėta atsakomybė. Literatūroje aiškinama, jog šiuolaikiniai žmonės, kurie gyvena gan pasiturinčiai, vengia turėti vaikų, nes jaučia labai didelę atsakomybę. Jie yra įsitikinę, kad nepakanka vaiką tiesiog aprūpinti maistu, pastoge ir galimybe mokytis, bet būtinai turi vaikui užtikrinti paklausią specialybę, karjerą. O kad taip būtų, vaikas turi lankyti įvairiausius papildomus mokymosi būrelius, tai pat išmoti šokti, groti, mokytis dešimtukais, tai tada jie galvoja, kad tai yra labai sunku, didelė atsakomybė, mano, jog nepajėgs ir iš viso atsisako vaiką gimdyti.
O yra ir tokių, kurie iš finansinės pusės žiūri. Tikrai vaikiškos prekės yra brangios. Žemesniame sluoksnyje tai yra svarbūs klausimai, todėl žmonės atsisako vedybinio gyvenimo, gyvena partnerystėje, nesituokia, nekuria šeimos ir vengia vaikų matydami, kad jų pajamos yra labai mažos. Be to galbūt neturi būsto, jaučiasi nesaugiai.
Valstybė prie to taip pat prisideda, ne kiek vaiko pinigais, kiek aplinka. Šiuo metu tėvai negali tikėtis visapusiško valstybės indėlio į vaiko švietimą, lavinimą, viešasis sektorius nėra sutvirtintas, jis gana skurdus ir reikia problemas spręsti asmeninėmis pastangomis. Tada žmonės baiminasi, nedrįsta vaikų turėti ar jų turėti daugiau. Visgi statistiškai Lietuva siekia Europos Sąjungos vidurkį pagal tai, kiek moteris pagimdo vaikų per savo gyvenimą.
– Minėjote, kad dabar yra dideli skirtumai tarp jaunų žmonių, vieni turi labai daug galimybių, kiti – nelabai, taigi tikėtina, kad ir ateityje nelygybė tik didės?
– Einant link vyresnio amžiaus diferenciacija kuo toliau, tuo vis didės. Penktadienį Vilniaus senamiestyje yra jaunimo, bet jeigu matai pagyvenusį žmogų, tai jis bus užsienietis. Vyresnio amžiaus žmonių kavinėse beveik nėra, o ateityje mes kavinėse matysime ir pagyvenusius žmones. Žinoma, negalima sakyti, kad visi jaunuoliai gali sau leisti nueiti į kavinę ir ten išleisti 20 eurų, yra ir tokių, kurie į kavinę kojos neįkelia. Visgi ateityje ateis tokia įvairovė, kokia yra dabar tarp jaunesnių žmonių.
Vienas iš skirtumų tarp jaunimo ir vyresnių žmonių, tai kad ne visi jaunuoliai turi savo būstą. Ir dabar jau yra tarp jaunimo tokie skirtumai ir jie bus ir vyresniame amžiuje. Atsiras sluoksnis žmonių, kurie bus vyresnio amžiaus, ir neturės savo pastogės. Daug kas dabar sako, kad mūsų pensininkai nepaisant to, kad kuklias pensijas gauna, bet jie bent jau turi turto, turi namus, kuriuos pereinant iš sovietinių laikų įgijo, praktiškai gavo dovanų, o tarp jaunimo jau atsiranda įvairovė. Vieni susitaupys ir nusipirks būstą, o liks tokių, kurie paskolos negavę būsto neturės.
– Kokias problemas kelia nelygybė? Gal ji visada egzistavo ir tai yra natūralu?
– Taip, ji visada egzistavo ir egzistuos, bet jos laipsnis yra svarbus. Vakarų šalyse yra daryti tyrimai, kurie parodė, kad Sovietų Sąjungoje pajamų nelygybė buvo panaši kaip Skandinavų šalyse. Ir dabar žmonės sako, kad sovietų laikais visi buvo lygūs, bet anaiptol nebuvo. Pirma, nelygios buvo algos. Papildomas skirtumas, kad už tuos pinigus nusipirkti galimybės buvo skirtingos. Buvo tam tikros privilegijos įsigyjant prekes. Kai kurie prie to prieidavo, kai kurie ne, netgi uždirbdami.
Nelygybė buvo ir tuomet, bet ji nebuvo tokia didelė kaip dabar. Mes iš Vakarų ir Rytų Europos šalių išsiskiriame nelygybe. Pagal nelygybę esame prie Rusijos ir JAV, kur nelygybė yra gana didelė. Taip pat Lotynų Amerikos šalyse padėtis yra panaši.
Aišku negali būti tokios šalies, kurioje nelygybės nebūtų, bet svarbus nelygybės laipsnis. Europos Sąjungos mastu žiūrint daugiausia nelygybės yra Lietuvoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Italijoje, Portugalijoje. Nelygybė mažiausia Austrijoje, Skandinavų šalyse, Slovakijoje, Čekijoje. Taigi, buvimas pokomunistine šalimi jau nelemia dabartinės situacijos. Ir šalyse, kurios nebuvo komunistinės šalys, yra didelė nelygybė, o kai kuriose buvusiose komunistinėse šalyse nelygybės yra nedaug.
Kai nelygybė yra didelė, reiškia yra didelis skurdas, nes nemaža dalis žmonių atsilieka nuo vidutiniokų. O kitas dalykas, nelygybė dezintegruoja visuomenę. Tiesiog atskiri sluoksniai ima gyventi savo gyvenimą, jų problemos tampa visiškai skirtingos. Tarkime, turtingiausieji užsitikrina privačią sveikatos apsaugą, privatų švietimą, privatų transportą ir atsainiai žiūri į valstybines sistemas. Elitas gyvena susimokėdamas už paslaugas ir tada kritikuoja valstybines paslaugas sakydami, jog ten neverta kišti pinigų. Tie žmonės, kurie nepriklauso elitui, nepasiturintys, vargingi žmonės, neturi galių paveikti valdžios sprendimų, nesugeba susivienyti, daryti įtaką. Tada vysta visuomenės dezintegracija, kaip tai vyksta Lotynų Amerikos šalyse. O jeigu žiūrėtume į Skandinavų šalis, kur nelygybė yra sušvelninta, tai įvairūs tyrimai rodo, kad jų visuomenėse yra daugiausia laimės, pasitikėjimo, sklandžiau veikia demokratija, o ekonomika yra konkurencinga.
