Skrendant į Mėnulį, „suklydimo koeficientas“ buvo didžiulis, astronautų visur tykojo mirtis. Misijos valdymo centras tikimybę, kad užduotis bus įvykdyta, vertino vos 50 procentų. JAV prezidentui buvo parašyta net atsisveikinimo su Apollo 11 ekipažu kalba. Papildomą grėsmę kėlė Sovietų Sąjungos beveik tuo pat metu paleistas nepilotuojamas palydovas Luna-15, kurio paskirtis buvo neaiški ir labai keista. Tačiau drąsūs ir išradingi astronautai sugebėdavo elgtis šaltakraujiškai, susiklosčius kritinėms situacijoms. Iš trijulės ypač išsiskyrė Neilas Armstrongas, kuris neprarasdavo savitvardos, net žvelgdamas mirčiai į akis. Būdamas nepaprastai kuklus, užgriuvusią šlovę laikė ne savo, bet kitų nuopelnu, kuris per klaidą priskirtas jam. Armstrongas atsisakė milijono dolerių už 100 jo nuotraukų su asmeniniu parašu, lyg ne pats pirmasis būtų išsilaipinęs Mėnulyje.

Pasirengimas

Iš pradžių parinkta net 30 galimų nusileidimo vietų. Atlikus analizę, trukusią dvejus metus, liko du variantai – Derlingumo jūra ir Ramybės jūra. Skaičiavimai rodė, kad pasirinkus Ramybės jūrą, kuro sąnaudos būtų mažesnės, o grįžus į Žemę nereikėtų tūpti naktį. Taigi nugalėjo Ramybės jūra – tokį pavadinimą tai vietai dar 1651 m. suteikė italų astronomai.

NASA kreipėsi į amerikiečius, kad siūlytų Apollo 11 sudedamųjų dalių pavadinimus. Komandinį modulį po ilgų svarstymų pats astronautas Michaelas Collinsas pavadino Kolumbija pagal Jules’io Verne’o fantastinį romaną, kuriame aprašyta, kaip erdvėlaivis Kolumbija skrido į Mėnulį. Armstrongas ir Aldrinas savo moduliui iš ilgo sąrašo išsirinko pavadinimą Eagle pagal baltagalvio erelio atvaizdą JAV herbe.

Žurnalistas Hamishas Lindsay’us reportaže apie Apollo 11 rašė: ... „Aldrinas tikėjosi, kad jis pirmasis išsilaipins Mėnulyje. Bet sklandė gandai, kad, siekiant pabrėžti taikų Apollo programos pobūdį, pasirinktas Armstrongas, nes buvo civilis (Aldrinas ir Collinsas – pulkininkai). Tikras Amerikos didvyrio pavyzdys – ramus, tylus, švelniai kalbantis, bet absoliučiai pasitikintis savimi, nors ego nedemonstruoja.“

Kosminė odisėja

Kennedy’o kosminio centro direktorius ironiškai juokaudavo: „Kai techninė dokumentacija svers tiek, kiek sveria raketa, tada ir ateis tinkamas laikas startuoti.“

Žinoma, Apollo 11 nusileidimo laikas buvo kruopščiai apskaičiuotas. Mėnulio diena trunka dvi Žemės savaites, todėl rytui tenka 7 dienos ir temperatūra dar nepasiekia zenito, t. y. +110°C, beje, naktį (dvi Žemės savaitės) ji nukrinta iki -170°C. Erelis turėjo nusileisti į Ramybės jūrą ryte, kai Saulė virš horizonto pakilusi ne daugiau kaip 16°, bet ne žemiau kaip 6°, ir driekiasi ilgi šešėliai. Kad ji nežlibintų astronautams į akis, Apollo 11 aplink Mėnulį turėjo skrieti pagal laikrodžio rodyklę.

Skrydžio dieną astronautai atsikėlė anksti, papusryčiavo 04:15 val., ant stalo buvo padėta žlėgtainių, plaktos kiaušinienės, apelsinų sulčių ir skrudintos duonos su kava (misijos metu jie valgys tik šaltą maistą). Nei veidai, nei elgsena nerodė didelio jaudulio.

Prasidėjo kruopšti ir varginanti ceremonija – biomedikai uždėjo astronautams ant krūtinių jutiminius daviklius, kurie leis Žemėje stebėti fizinę jų būseną. Visi trys apsivilko vientisais apatiniais medvilniniais treningais (Constant Wear Garment – CWG), apsijuosė diržais su daviklių ir ryšių priemonių stiprintuvais. Didžiąją skrydžio dalį to ir užtenka. Tačiau startuodami, leisdamiesi arba manevruodami, astronautai būna apsivilkę skafandrais, kurių viduje palaikomas nedidelis (1, 29 atm.) slėgis. Dabar, sėdėdami patogiuose krėsluose, jie tris valandas kvėpavo grynu deguonimi, kad iš kraujo pasišalintų azotas.

Po šios procedūros furgonas su blyksinčiais raudonais žiburėliais nuvežė astronautus prie raketos. Lydimi padėjėjų, liftu pakilo į 97,5 m aukštį, kur laukė erdvėlaivis Apollo 11, ir pėstute nužingsniavo į baltąjį kambarį. Jo gale buvo matyti atidarytas Kolumbijos liukas. Astronautus pasveikinę kolegos įteikė Armstrongui didžiulį raktą, o jis neliko skolingas ir padavė kortelę su užrašu: „Kosminio taksi bilietas, leidžiantis keliauti tarp bet kurių dviejų planetų.“ Nuostabu, kad tokiu įtemptu metu dar įstengta juokauti!

Aldrinas autobiografinėje knygoje „Grįžimas į Žemę“ rašo: „Kol prie Michaelo ir Neilo jungė sudėtingą gyvybės palaikymo aparatūrą, tai truko maždaug penkiolika minučių, aš stovėjau išorėje ir žavėjausi milžiniška raketa Saturn V, stūkstančia po manimi, o virš savęs mačiau erdvėlaivį Apollo 11. Toli, kiek galėjau žvilgsniu aprėpti, būriavosi žmonių minios.“

Kosminė odisėja

Visi trys astronautai patogiai įsitaisė, tiksliau tariant, buvo pririšti diržais, lyg užrakinti savo kostiumuose. Specialistai dar kartą patikrino deguonies sistemą, uždarė liuką ir prie jo priglundančią Apollo 11 aptako dalį. Buvo 7:52 val. ryto, maždaug pusantros valandos iki starto.

„Sėkmės ir tepadeda jums Dievas“, – palinkėjo kosminio centro direktorius.

Saturn V, galingiausią visų laikų raketą, beveik 20 m aukštesnę už Laisvės statulą, t. y. 111 metrų aukščio, sudarė trys pakopos, kurių bendras svoris su erdvėlaiviu Apollo 11 buvo 3 milijonai kilogramų. Atgal į Žemę turėjo grįžti tik Kolumbijos modulis (4,9 t), sudarantis 1 proc. visos raketos svorio.

Stebėti starto suvažiavo 5000 svečių iš viso pasaulio (SSRS nepaprastasis ir įgaliotasis pasiuntinys JAV Anatolijus Dobryninas dalyvauti atsisakė), 3497 žurnalistai. Pasigrožėti didingu reginiu susirinko apie 750 000 žmonių. Tiesioginė transliacija per televiziją vyko visuose kontinentuose, 33 pasaulio šalyse. Sovietų televizija starto tiesiogiai netransliavo, parodė tik vakare per žinias.

Dieną prieš startą JAV karinių jūros pajėgų vadovybė pranešė už 46 km į pietryčius nuo Majamio (Florida) pastebėjusi SSRS jūrų eskadrą iš 8 laivų, judančią pietų kryptimi, kad pamatytų Apollo 11 startą. Pagal oficialią versiją eskadra plaukė į Havaną, akylai stebima Amerikos naikintuvų ir karo laivų.

JAV prezidentas Richardas Nixonas liepos 20-ąją, kai Apollo 11 astronautai planavo išsilaipinti Mėnulyje, paskelbė nedarbo diena.

Raketos Saturn V varikliai buvo paleisti, išsiveržęs ugnies stulpas, patekęs į milžiniškus kreiptuvus, plūdo į šonus, susimaišydamas su tiekiamu milžinišku kiekiu (127300 l / min.) šalto vandens, virstančio garų debesimis. Ant raketos paviršiaus dėl ypač šalto kuro susiformavęs ledo sluoksnis, sveriantis 640 kg, staiga nuslinko, lyg milžinas būtų trenkęs į jį kūju. Čiuptuvai stipriai laikė besistiebiančią raketą, kol maksimali trauka pasiekė 180 milijonų arklio jėgų, t. y. 32 keleivinių lėktuvų Boeing-747, galingumą. Griausmas nuvilnijo taip toli, kad net už 5 km suskilo langų stiklai. Raketai pakilus, žiūrovus apakino ryškus ir intensyvus ugnies pliūpsnis.

Astronautai negirdėjo, kaip skaičiuojamos paleidimo sekundės, bet pajuto jėgą, spaudžiančią juos prie sėdynių, išgirdo tolimą dundesį, lyg važiuotų greituoju traukiniu. Raketa, laikydamasi nustatyto kurso, reagavo į kiekvieną vėjo šuorą, todėl mėtė juos tai kairėn, tai dešinėn.

Po pirmųjų 40 sekundžių raketa viršijo garso greitį, triukšmas kabinoje gerokai sumažėjo. Po dviejų su puse minutės monstras, sveriantis 3 tūkstančius tonų, sunaudodamas 13,3 tonos degalų per sekundę, neteko trijų ketvirtadalių savo svorio ir jau skrido neįtikėtinu 10140 km / val. greičiu.
Kai raketa Saturn V pakilo iš Kennedy’o (dabar Kanaveralo) iškyšulio Floridoje, starto komanda pranešė: „Bokštas baigė darbą“. Nuo to momento atsakomybę už misijos sėkmę perėmė Hiustono komanda.

Skrydį sekė 17 stočių, išsimėčiusių po visą pasaulį, 4 vandenynuose plaukiojantys laivai ir 8 lėktuvai Boeing-707.

Kosminė odisėja

Aliarmas

Saulės temperatūra kosmose labai aukšta, todėl erdvėlaivis, kad tolygiai pasiskirstytų šiluma, visą laiką sukasi (0,3° per sekundę) apie išilginę savo ašį. NASA šį manevrą vadina šašlyko sukiojimu.
Kai priartėjo prie Mėnulio, Armstrongas ir Aldrinas persėdo į Erelį, o Collinsas liko Kolumbijoje, kuri toliau skriejo aplink Žemės palydovą.

Prieš atsiskirdami, astronautai padarė nesąmoningą klaidą – ne visiškai hermetizavo erdvę, esančią sujungimo tunelyje tarp Kolumbijos ir Erelio (turėjo būti absoliutus vakuumas). Ereliui atsiskiriant, pasigirdo garsus pokštelėjimas, panašiai šauna šampano kamštis. Papildomas slėgis stumtelėjo Erelį, todėl pradinis jo greitis buvo didesnis negu numatyta. Jis nebuvo itin didelis, tačiau, moduliui artėjant prie tikslo, didėjo Mėnulio gravitacija, didindama ir erdvėlaivio greitį. Prietaisai rodė, kad Erelis skrenda 6 m / s greičiau nei planuota, vadinasi, į kruopščiai parinktą, gana lygią vietą be akmenų ir nuolaužų nepataikys!

Modulis horizontaliai skriejo 5790 km / val., po to sulėtėjo iki 965 km / val., dar vėliau iki 100 km / val., kol pakibo virš Mėnulio 2133 m aukštyje. Prasidėjo labai sudėtingas nusileidimas. Likus 1800 m pradėjo mirksėti pavojaus lemputės. Ėmė kaukti sirenos, ekrane pasirodė klaidų kodai 1202 ir 1201. Tai reiškė, kad borto kompiuteris perkrautas ir nesusitvarko su užduotimi (šiuolaikinio išmaniojo telefono kompiuteris galingesnis už tą, kuris anuomet buvo Erelio modulyje). Sirena išmušė Armstrongą iš vėžių – jis ne iškart pastebėjo, kad borto kompiuteris nukreipė modulį tiesiai uolėto kraterio link. Greitai susiorientavęs, ėmė valdyti modulį rankiniu būdu, pasikliaudamas savo patirtimi.
Hiustone visų akys nukrypo į kompiuterių specialistą – 26 metų Steve’as Balesas turėjo nuspręsti, ar galima nusileidimą tęsti, ar teks nutraukti. Armstrongo ir Aldrino likimas atsidūrė jo rankose.

Vienas iš vadovų vėliau sakė: „Kai išgirdau Neilą sakant „aliarmas 1202“, širdis nusirito į kulnis. Pažvelgiau į Balesą, bet jis buvo užsiėmęs prie pulto. Praėjus 10–15 sekundžių, pakėlė akis ir pasakė, kad viskas gerai, galima tęsti toliau.“

Prezidentas, Apollo 11 astronautams teikdamas laisvės medalius, Balesą irgi pagerbė. Apie jį Nixonas pasakė: „Šis jaunas vyras tada, kai net kompiuteriai susipainiojo, vietoj „Stop“ arba „Palaukite“ ištarė „Pirmyn“!

Aldrinas prisimena: „Iš susijaudinimo laižiau išdžiūvusias lūpas. Turėjome pasitikėti Hiustonu, aiškinimams nebuvo laiko.“

Kosminė odisėja

Hiustone visi spoksojo į pultus ir negalėjo suprasti, kodėl Erelis niekaip nenusileidžia, juk tuoj baigsis degalai! 76 metrų aukštyje užsidegė lemputė, perspėjanti, kad liko tik 5 proc. degalų, taigi jų užteks tik 94 sekundėms!

Skrydžių direktorius Krancas prisimena: „Per treniruotes paprastai suspėdavome „nusileisti“ ir nebūdavo jokių problemų. Dabar kilo klausimas, ką daryti. Tai buvo lenktynės, kas įvyks greičiau – ar baigsis degalai, ar pavyks nusileisti.“

15 metrų aukštyje modulis pateko į vadinamąją mirties zoną. Jeigu joje kas nors nutiktų, pavyzdžiui, sugestų variklis, gelbėtis būtų beprasmiška. Armstrongo pulsas pasiekė 150 dūžių per minutę.
Erelis, tarsi priešistorinis gyvūnas su keturiomis kabančiomis kojomis, likus 9 metrams iki Mėnulio paviršiaus, desperatiškai ieškojo, kur nusileisti. Armstrongas, išvydęs lauką su milžiniškais rieduliais, dėl kurių ši vieta buvo pripažinta netinkama, manevruodamas tarp jų, paskubomis ieškojo, kur nutūpti. Hiustonas pranešė, kad kuro liko 60, 40, 30 sekundžių ir tik tada per dulkių miglą pasirodė kietas baltas paviršius, kuriuo driekėsi artėjančio Erelio šešėlis. Aldrinas sušuko: „Kontaktas! Varikliui stop!“ (Mėlyna lemputė signalizavo, kad mažiausiai vienos iš trijų modulio atramų čiuptuvas palietė Mėnulio paviršių.) Dar keletas mirksnių ir operacija būtų žlugusi, nes kuro buvo likę vos 20 sekundžių. Kosminis laivas, nuo starto Žemėje praėjus 102 val. 45 min. 40 sek., švelniai nutūpė Mėnulyje.

Armstrongas: „Hiustone, čia Ramybės bazė. Erelis nusileido.“

Hiustonas: „Supratom, Ramybės baze. Pas mus vaikinai pamėlynavo. Bet vėl kvėpuojame. Labai ačiū.“

Jaudulys atlėgo. Aplink tvyrojo kurtinanti kosminė tyla. Vienoje Erelio pusėje žiojėjo krateriai, kitoje stūksojo maždaug namo dydžio rieduliai.

Vėliau Armstrongas prisipažino: „Aukščiausias emocinis pakilimas apėmė tada, kai Buzzas ir aš, netardami nė žodžio, paspaudėme vienas kitam ranką. Nustebino akivaizdus horizonto artumas, o ypač variklio sukeltų dulkių trajektorija. Kai išjungiau variklį, dulkės akimirksniu nusėdo.“

Aldrinas sakė: „Nusileidę turėjome tiek daug nuveikti per tiek mažai laiko, kad emocinės reakcijos net neprisimenu.“

Erelis nutūpė 7,4 km toliau negu planuota. Nusileidę astronautai tris pirmąsias minutes buvo pasirengę avariniam startui, jei kiltų pavojus jiems arba erdvėlaiviui. Paskui budėjo dar dvi pirmąsias valandas.

Kosminė odisėja

Pirmas žingsnis Mėnulio paviršiumi

Skrydžio plane buvo numatyta, kad astronautai, nutupdę Erelį, ilsėsis 4 valandas. Ilsėtis, nuskridus į Mėnulį? Nesąmonė! Armstrongas ir Aldrinas paprašė centro, kad leistų pasivaikščioti. Hiustonas leido.

Užsidėti skafandrus reikėjo ankštoje kabinoje su jungiklių ir prietaisų skydeliais. Tikėjosi susitvarkyti per 2 valandas, bet užtruko beveik dvigubai ilgiau, nes viskas turėjo būti kruopščiai atlikta ir patikrinta. Prieš išlipdami iš erdvėlaivio, astronautai vietoj „treningų“ turėjo apsivilkti skysčiais aušinamus apatinius drabužius. Skafandras iš 25 sluoksnių skirtas apsaugoti nuo meteoritų ir didžiulio temperatūrų skirtumo. Ant rankovių buvo užrašytos instrukcijos. Skafandras galėjo palaikyti gyvybę 6 val. Mažesnė pakuotė ant nugaros turėjo užtikrinti avarinį deguonies tiekimą, jo užtektų 30 minučių. Šalmas su dviem antveidžiais (vienas padengtas auksu) saugojo nuo Saulės spindulių radiacijos ir karščio.

Astronautai laukė, kol slėgis kabinoje sumažės, kad galėtų atidaryti liuką. Maždaug po 6 val. 22 min. Armstrongas atsargiai išlindo lauk, dėl visa ko apsijuosęs virve. Nulipęs iki apatinio kopėčių laiptelio, pažvelgė žemyn. Po to šoktelėjo ant atramos pagrindo ir grįžo atgal, kad pasitikrintų, ar galės atsistoti ant kopėčių. Paskui vėl užšoko ant pagrindo, primenančio lėkštę.

Armstrongas Hiustonui: „Esu kopėčių papėdėje. Modulio atramos į gruntą įsispaudė tik apie 5 cm, nors artėjant atrodė, kad paviršius purus tarsi milteliai. Pagrindas labai tvirtas... Gerai, dabar bandau nulipti nuo Erelio.“

Kaire koja tikrindamas, ar Mėnulio paviršius išlaikys jo svorį, nedrąsiai žengė žingsnį nuo atramos pagrindo ir ištarė žodžius, tapusius bene žinomiausia visų laikų kosmoso užkariautojų fraze: „Tai mažas žmogaus žingsnelis, tačiau milžiniškas žmonijos šuolis!“ Pasak rusų kosmonauto Georgijaus Grečkos, Armstrongas „nesigyrė, kad čia JAV pasiekimas, priskyrė tai visai žmonijai!“

Išsilaipinimą Mėnulyje stebėjo daugybė pasaulio šalių, tačiau SSRS, Kinija, Šiaurės Korėja, Šiaurės Vietnamas ir Albanija tik trumpai pranešė, kad amerikiečiai nusileido Mėnulyje.

Armstrongas lėtai judėjo į priekį, vis dar laikydamasis už Erelio platformos. Mėnulio paviršių vagojo, nekeldamas aukštai kojų. Tačiau greitai nustojo remtis, įgavęs pasitikėjimo. Laikėsi ištvermingai. Jo skafandro svoris, Žemėje siekęs 163 kg, dabar svėrė tik 27 kilogramus. Prie batų lipo juodos dulkės.
Armstrongas pranešė: „Paviršius padengtas milteliais. Jie panašūs į medžio anglies pelenus ir gerai prilimpa. Matau savo batų protektoriaus pėdsakus.“

Po pauzės pridūrė: „Atrodo, judėti nėra sunku. Gal net lengviau negu imitavome Žemėje.“

Kosminė odisėja

Viena svarbiausių užduočių buvo paimti Mėnulio grunto pavyzdžius, todėl Hiustonui teko net keletą kartų priminti, ką Armstrongas privalo padaryti, nes šis labai įsijautęs fotografavo. Iš specialios skafandro kišenės išsiėmęs sulankstomą kastuvėlį, nustatė, kad paviršiuje gruntas purus, tačiau maždaug 17 centimetrų gylyje pasidaro labai kietas. Mėnulio dulkės tokios landžios, kad skverbiasi per viršutinius skafandro sluoksnius, net užkimšo užtrauktukus.

Praėjus 19 minučių po pirmųjų Armstrongo žingsnių Mėnulio paviršiumi, iš erdvėlaivio atsargiai išlindęs Aldrinas pasakė: „Turiu patikrinti, ar liukas neužtrenktas.“

Liukas buvo pravertas tik šiek tiek, kad iš kabinos neišeitų šiluma, tačiau reikėjo būti labai atsargiems, kad dėl kokių nors priežasčių kabinos viduje nepakiltų slėgis, nes tada liukas užsitrenktų. (Įsivaizduokime situaciją, jei astronautai negalėtų patekti atgal į vidų!)

Aldrinas, antras žmogus, žengęs Mėnulio paviršiumi, rašė: „Iš pradžių jaučiausi tarsi plūduriuočiau, bet greitai susiorientavau, kad reikia vaikščioti griežtai vertikaliai ir tik šiek tiek pakrypus į priekį. Be to, buvau truputį dezorientuotas – Žemėje žvelgiant į horizontą, jis atrodo lygus, o Mėnulyje, kuris daug mažesnis, horizontas išlenktas.“

Skafandrai, pasak astronautų, buvo pakankamai patogūs, išskyrus tuos atvejus, kai reikėdavo pasilenkti ir pasiimti kokį nors daiktą. Kostiumai Mėnulyje atlaikė ne tik ekstremalias vakuumo sąlygas, bet ir didžiulius temperatūros svyravimus (nuo +110°C Saulės šviesoje iki -170°C šešėlyje).

Rašiklis, išgelbėjęs gyvybes

Kita procedūra, nors ir nenurodyta oficialiame sąraše – iškelti vėliavą. Nesunkiai įbedę jos kotą į purų gruntą, įsmeigti giliau negu 20 cm neįstengė.

Aldrinas ėmė montuoti mokslinę įrangą, kuri leistų Žemėje stebėti seisminį Mėnulio aktyvumą, Saulės daleles, nustatytų tikslų atstumą tarp Žemės ir Mėnulio. Skafandro rankovių kišenėse turėjo paketus su atminimo dovanomis, kurias jiedu su Neilu ketino palikti Mėnulyje, – tai gabalėlis Apollo 1, skirtas atminti astronautams Gusui Grissomui, Edwardui Whitui ir Rogeriui Chaffee’ui, kurie 1967 m. žuvo per treniruotę, sovietų medaliai, skirti atminti irgi žuvusiems kosmonautams Jurijui Gagarinui, Vladimirui Komarovui. Šalia padėjo mažą auksinę alyvmedžio šakelę. Maždaug už 60 metrų nuo Erelio į rytus pastebėjęs beveik 30 metrų skersmens, 6 metrų gylio kraterį, Armstrongas pavadino jį savo dukrelės, mirusios prieš porą metų, vardu.

Nusileidimas Mėnulyje
Per istorinį pasivaikščiojimą, trukusį 2 val. 31 min. 40 sek., Armstrongas ir Aldrinas nuėjo apie 1 km. Tada grįžo į erdvėlaivį. Padaręs paskutinę nuotrauką su savo batų pėdsakais ant pilko grunto, Aldrinas vėliau žurnaluose ją paskelbė kaip pirmą žmogaus žingsnį Mėnulyje. Mat pirmąjį bato įspaudą, priklausantį Armstrongui, užpėdavo patys astronautai, tad nuotraukoje įamžintas vienas iš paskutinių žingsnių.

Nemenkas jų rūpestis – išmesti daiktus, kurie daugiau nebus reikalingi. Kuprinės su portatyvinėmis gyvybės palaikymo sistemomis, kišenėse esantys įrankių komplektai, skafandrų batų kaliošai, kiti daiktai liko dūlėti Mėnulyje.

Kabiną užpildę deguonimi, nusiėmė šalmus ir užuodė aitrų kvapą, panašų į parako. Mėnulio dulkių buvo pilna visur – ant grindų, pultų, net astronautų panagės juodos. Surinktus Mėnulio grunto pavyzdžius (21,5 kg) vėliau nusiuntę į šimtus pasaulio laboratorijų, sužinojo, kad jam daugiau kaip 3 milijardai metų.

Pavargę astronautai nusprendė pamiegoti, nenusiėmę šalmų ir pirštinių, kad būtų šilčiau, nesigirdėtų triukšmo, be to, vylėsi įkvėpsiantys mažiau dulkių.

Aldrinas įsitaisė ant grindų, sulenkęs kelius, nes kabina nebuvo pakankamai plati, kad galėtų išsitiesti. Armstrongas ne ką patogiau susirangė ant variklio dangčio (vėlesnėms misijoms buvo parūpinti hamakai).

Per 12,5 valandos poilsio astronautai išsimiegojo ne itin gerai tiek dėl įspūdžių, kuriuos teko patirti, tiek dėl vėsos – pradėję šalti, skafandruose veikiančią vėsinimo sistemą išjungė, tačiau tai negelbėjo. Nors išorėje temperatūra buvo + 93°C, salone ji neviršijo + 16°C.

Minutės prieš startą buvo įtemptos. Aldrinas pranešė Hiustonui, kad nulaužtas Erelio variklio jungiklis… Tai įvyko greičiausiai tuomet, kai Aldrinas su skafandru nevykusiai pasisuko. Hiustonas atsakė, kad jungiklis išjungtas. Dabar jie negalės išskristi! Astronautai karštligiškai ieškojo išeities. Aldrinas, rankovės kišenėje aptikęs kosminį rašiklį, pabandė juo pakeisti nulaužtą jungiklį. Ir įvyko stebuklas – Erelio variklis įsijungė! Nuo tada Buzzas nešiojasi rašiklį kaip relikviją.

Iš Mėnulio Erelis startavo liepos 21 d. Variklis, visiems įvaręs šitiek baimės, dirbo idealiai. Nors astronautai nieko negirdėjo (beorėje erdvėje nesklinda garso bangos), bet juto pagreitį ir aukšto dažnio vibraciją. Raketos išmetamųjų dujų gūsis nuvertė JAV vėliavą, pastatytą Mėnulyje. Po 7 minučių ir 14,9 sekundės Erelis jau skrido 2890 km / val. greičiu.

Kosminė odisėja

Michaelas Collinsas, beveik 24 valandas skriejęs su Kolumbija aplink Mėnulį, rengdamasis pasitikti Erelį, nerimavo, ar suveiks variklis, juk anksčiau realiomis sąlygomis jo neišbandė. Jeigu nepavyktų išgelbėti kolegų, jam teks grįžti į Žemę vienam. Toks įsakymas.

Vėliau Collinsas, pasakojo: „Pats maloniausias dalykas buvo matyti, kaip žybsinti Erelio kabina kyla nuo Mėnulio. Labai susijaudinau, nes tai reiškė, kad mano bičiuliai susidorojo su užduotimi.“

Kolumbijos ir Erelio suartėjimas truko tris su puse valandos, net du kartus teko apskristi Mėnulį. Išlyginti aparatų padėtį pagaliau pavyko ir netrukus abiejuose erdvėlaiviuose pasigirdo garsus trakštelėjimas – atsidarė 12 sklendžių. Kai buvo nuimtas liukas ir pašalintas susijungimo inkaras, atsilaisvino tunelis. Pirmasis praplaukė Aldrinas su triumfo šypsena veide. Collinsas džiugiai paspaudė jam ranką, paskui pasveikino Armstrongą. Susijaudinę jiedu apsikabino.

Nestipriu užtaiso sprogimu Collinsas atskyrė Erelį nuo Kolumbijos. Armstrongas su Aldrinu liūdnai stebėjo, kaip tolsta jų modulis. Dabar jis suksis aplink Mėnulį, kol nukris ir taps istorine dužena. Beje, pirmųjų Žemės pasiuntinių pėdsakai Mėnulyje po nebyliu beoriu dangumi išsilaikys apie milijoną metų.

Kolumbijos kelionė atgal truko 3 paras. Paskutinėmis nusileidimo Ramiajame vandenyne akimirkomis pradėjo siausti perkūnija su žaibais net 15 km aukštyje. Lėktuvnešiui USS Hornet, turėjusiam sutikti erdvėlaivį, įsakyta pasitraukti nuo audros židinio 398 kilometrus pietų kryptimi. Kolumbija 5 km aukštyje išskleidė tris parašiutus. Ją, besisupančią ore, USS Hornet pastebėjo, likus devynioms minutėms iki nusileidimo.

Kolumbija su astronautais nusileido ant vandens 1969 m. liepos 24 d. 11:49 val. (vietos laiku), maždaug už 1530 km į pietvakarius nuo Havajų ir už 22 km nuo lėktuvnešio USS Hornet. Visos misijos Žemė-Mėnulis-Žemė paklaida buvo tik 24 sekundės! Per 8 dienas, 3 valandas 18 minučių ir 35 sekundes buvo įveikti 1 534 832 kilometrai. Pasveikinti bebaimių astronautų į nusileidimo vietą atvyko 9000 jūreivių iš 9 laivų ir penkiasdešimt keturi lėktuvnešio USS Hornet orlaivių pilotai.

Po 21 paros, praleistos karantine, atlikti išsamūs biologiniai ir medicininiai tyrimai parodė, kad jokių mikroorganizmų iš Mėnulio į Žemę astronautai neatskraidino.

Luna 15 skrido į Mėnulį kartu su Apollo 11

Jekaterina Sinelščikova rašo: „Galbūt nežinojote, tačiau Neilas Armstrongas, Buzzas Aldrinas ir Michaelas Collinsas buvo Mėnulyje ne vieni. Jų istorinė kelionė į vienintelį natūralų Žemės palydovą reiškė visišką Sovietų Sąjungos nesėkmę varžybose dėl Mėnulio užkariavimo. Siųsti kosmonautų į Mėnulį rusai dar nebuvo pasirengę, tačiau, norėdami bent šiek tiek numalšinti pralaimėjimo kartėlį, nutarė pakenkti amerikiečiams. Luna 15 turėjo tapti pirmuoju nepilotuojamu erdvėlaiviu, kuris automatiškai surenka Mėnulio gruntą ir pargabena į Žemę. Šis tikslas buvo įslaptintas, o skrydis sąmoningai planuotas prieš tris dienas iki JAV misijos.“

NASA nerimavo dėl Luna 15, tačiau ne todėl, kad ji užgoš Apollo 11 triumfą arba skris ta pačia trajektorija. Jei Luna 15 orbita bus pernelyg arti Apollo 11, ji trukdys radijo signalus tarp Hiustono ir erdvėlaivio. Luna 15 ir Apollo 11 turėjo pasiekti Mėnulį maždaug tuo pat metu.

NASA ėmė ieškoti žmogaus, turinčio gerus ryšius su Maskva, ir tokį rado – tai Frankas Bormanas, Apollo 8 vadas, vienas iš pirmųjų trijų žmonių, 1968 m. apskridusių Mėnulį, ir pirmasis NASA astronautas, apsilankęs Sovietų Sąjungoje.

Bormanas paskambino SSRS mokslų akademijos prezidentui Mstislavui Keldyšui. Kitos dienos ryte į Bormano namus ir į Baltuosius rūmus atkeliavo dvi identiškos telegramos, kuriose buvo nurodyta konkreti informacija apie Luna 15 ir numatytą jos orbitą. Įsitikinta, kad grėsmės Apollo 11 ji nekels.

Luna 15 aplink Mėnulį pradėjo skrieti liepos 17-ąją, t. y. likus dviem dienoms iki Apollo 11 atvykimo. Mančesterio (Anglija) observatorijos astronomai, naudodamiesi radijo teleskopu, klausėsi Hiustono pokalbių su Apollo 11 ir Maskvos nurodymų erdvėlaiviui Luna 15. Kai Erelis nusileido ir kai Armstrongas žengė pirmuosius žingsnius Mėnulio paviršiumi, Luna 15 dar skriejo. Kai amerikiečių astronautai rengėsi grįžti, astronomai Mančesteryje išgirdo komandas, iš Maskvos siunčiamas į Luna 15. Nepilotuojamas erdvėlaivis, pradėjęs sukti 52-ąjį ratą savo orbita, ketino nusileisti, bet didžiuliu greičiu rėžėsi į Mėnulį ir sudužo Krizių jūroje. Naujienų agentūra TASS nesigėdydama pranešė apie sėkmingai atliktus mokslinius tyrimus. Sovietai buvo šventai įsitikinę, kad jie pirmieji išsilaipins Mėnulyje, net sukūrė animacinį filmuką, kaip amerikiečiai, vargais negalais nusigavę iki Mėnulio, randa jame jau apsigyvenusius rusus, kurie klausosi Maskvos radijo ir skaito laikraštį Pravda...

Žemiški reikalai

Kadangi kelionė į Mėnulį buvo labai pavojinga, jokia kompanija nerizikavo astronautų apdrausti. Todėl jie savo draugams įteikė vokus su Apollo 11 emblema ir vieno iš astronautų parašu. Ant jų reikėjo uždėti pašto antspaudus tuo metu, kai erdvėlaivis startuos ir kai nusileis Mėnulyje. Tai daugiausia, ką jie galėjo padaryti, kad aprūpintų savo šeimas. Šiandien Apollo 11 vokas su astronautų parašais kainuoja 30 000 USD.

1999 m. liepos 10 d., minint Apollo 11 skrydžio 30-metį, pasirodė straipsnis apie nacionaliniame archyve rastą NASA dokumentą, kuris iki tol buvo įslaptintas. Numatyta, jei per pirmą kelionę į Mėnulį kils techninių problemų ir astronautai negalės grįžti į Žemę, JAV prezidentas Nixonas pasakys patriotinę kalbą, kaip bandyta ekipažą išgelbėti, nors iš tikrųjų ketinta palikti jį likimo valiai.

Apollo 11 astronautai, iš pirmosios pilotuojamos misijos į Mėnulį grįžę namo, nebuvo atleisti nuo prievolės paisyti taisyklių, susijusių su tarptautinėmis kelionėmis. Nusileidę Ramiajame vandenyne, Neilas Armstrongas, Buzzas Aldrinas ir Michaelas Collinsas turėjo užpildyti ir pasirašyti muitinės deklaraciją. 2009 m. ją paskelbė JAV Muitinės ir sienų apsaugos tarnyba, minėdama Apollo 11 misijos 40-ąsias metines. Muitinės deklaracija, kurioje astronautai išvardijo savo krovinius – Mėnulio uolienų ir dulkių pavyzdžius, – patvirtina jų išvykimą iš Mėnulio ir atvykimą į Havajus. Tai linksmas istorinis dokumentas.

P. S. JAV misija į Mėnulį kainavo 140 mlrd. dolerių pagal šiuolaikinį kursą. Programoje dalyvavo 400 tūkst. žmonių. NASA planavo skristi į Mėnulį 20 kartų, tačiau po Apollo 13 nesėkmės viskas pasikeitė. 1970 m. rugsėjo 20 d. pranešė, kad programą nutraukia. Mėnulyje per tą laiką apsilankė 12 astronautų.

Literatūra:

Slaptas asmeninis Neilo Armstrongo gyvenimas. žmonės.lt. 2016-02-06
https://www.wisegeek.com/who-is-neil-armstrong.htm
https://www.nasa.gov/topics/people/features/armstrong_obit.html
Luna-15: Russia’s secret moonshot designed to beat Apollo 11 history. July 13, 2019. Yekaterina Sinelschikova.
Posted by Roblimo on Saturday July 10, 1999 @02:22AM from the yet-another-dirty-government-secret dept.
https://www.youtube.com/watch?v=jSGnksGtZk4
Apollo 11 16–25 July, 1969 by Hamish Lindsay.
Dailymail.co.uk.
Waste management system. By Richard L. Sauer, Lyndon B. Johnson. Space Center George K. Jorgensen The Boeing Company.
Luna 15 Accompanied Apollo 11 to the Moon. By Amy Shira Teitel. July 4, 2019.
Global Lithuanian Net: san-taka station: Žmonės Mėnulyje: „Apolono“ programa.
Koos control: The man who made the Apollo 11 Moon landing possible. Published 17 Jul, 2019. John Lattanzio Professor, School of Physics and Astronomy.