Ar galima šiuos du dalykus, atsitikusius tuo pat metu, priskirti vienam ir tam pačiam procesui, kai bandyta (vėliausiai nuo 1989-ųjų) pasivyti Vakarus, ir su tuo susijusiam postsocialistiniam parapijiniam kompleksui? Šis kompleksas primygtinai ragina į pakraščius perkelti iš centro tuos sektinus pavyzdžius, kurie vietoj kultūros, įsipareigojimų ir mąstymo šlovina rinką, kapitalą ir pramogas. Pagal šią logiką Vogue, globalaus masto rinkos, kapitalo ir šou verslo reiškinys, išstūmė Borussia, Mozūrijos kultūros žurnalą, išreiškiantį kuklius vietinius, iš apačios kylančius siekius. Tačiau naivi iliuzija, „priklausymo centrui doxa“ (Zarycki 32–63) paaiškina toli gražu ne viską.
Žvilgsnis, nukreiptas į postsocializmą, turėtų būti pakeistas tyrimais, kurie aprėptų daug platesnį kontekstą su geopolitiniais valdžios santykiais, kapitalo perskirstymu ir neoimperializmo tikslais (Chari, Verdery). Pabandysiu tai padaryti, svarstydamas, kokią Lenkijos (po 1989-ųjų) politinės ir visuomeninės istorijos dalį sudaro lenkiški periodiniai kultūros leidiniai.
Politikos ir vedybų sukčiai
Priminsiu, kad po 1989 m., kai įvyko pirmieji Rytų bloke iš dalies laisvi rinkimai į parlamentą, kai buvo sudaryta nekomunistinė vyriausybė, Lenkija tapo didele visuomenine, politine ir ekonomine laboratorija. Perėjimas nuo valstybinio socializmo ir politinio monopolio prie liberalizmo ir laisvosios rinkos smarkiai paveikė visus valstybės ir visuomenės sluoksnius. Radikaliai pasikeitė ir periodinių kultūros leidinių padėtis, o žvelgiant plačiau, – visa spaudos rinka.
Senosios centralizuotos tvarkos nebeliko – panaikintas valstybinis spaudos platinimo monopolis (1988), vyriausybinių licencijų sistemą pakeitė registracijos sistema (1989), atšauktas spaudos kontrolės įstatymas (1990). Kad centrinė spaudos bei renginių kontrolės įstaiga, sprendusi, ar leisti pasirodyti naujam leidiniui, ir dažnai nesuteikdavusi tokio leidimo dėl absurdiškos priežasties – neva „popieriaus trūkumo“, pagaliau buvo panaikinta, reiškė tikrą lūžį, tiek simbolinį, tiek realų. Oficialioje rinkoje atsirado tokie „nelegalai“ kaip Czas kultury (1985), brulion (1987), Fa-art (1988). Netrukus prisijungė ir kiti periodiniai vadinamosios 89-ųjų grupės leidiniai: Kresy (1989), Borussia (1991), Krasnogruda (1993), Pogranicza (1994)... Atrodė, laisvė triumfuoja.
Prieš atsakydamas į klausimą, ar tas triumfas turėjo pagrindą, pateiksiu trumpą laiko retrospektyvą. Karo padėtis, kurią 1981-aisiais įvedė Wojciechas Jeruzelskis, galutinai užgesino viltį, kad politinė sistema bus reformuota. Tai paveikė daugybę sričių, tarp jų ir periodinius kultūros leidinius. 1986-aisiais Lenkijoje oficialiai buvo leidžiama 18 visuomeninių-kultūrinių leidinių, kurių tiražas nesiekė pusės milijono, nors anuomet šalyje gyveno 37,5 milijono žmonių! Tokie maži skaičiai rodo labai menką visuomenės pasitikėjimą oficialia žiniasklaida, nenorą skaityti daugiau ar mažiau įžūlios propagandos. Kad patrauktų skaitytojus, tie leidiniai pasirinko savižudišką taktiką – spausdino ištraukas iš skandalų gaubiamo Davido Herberto Lawrence’o romano „Ledi Čaterli meilužis“, erotinę aistrą kaitinančius olandų seksologo Theodooro Hendriko van der Velde’s veikalus, visoje šalyje garsaus vedybų sukčiaus Kalibabkos (Mielczarek 177) atsiminimus... Režimo leidinių siekis įsiteikti skaitytojams, siūlant popkultūros šlamštą, galutinai sugriovė jų autoritetą.
Tokiame kontekste nestebina katalikiškų leidinių populiarumas, išaugęs 9-ajame dešimtmetyje. Skaitomiausio iš jų Tygodnik Powszechny tiražas buvo 80 tūkstančių, o kad jį išpirkdavo, atrodė tikras stebuklas. Taigi anuomet visuomenė jautė kultūros leidinių alkį, visa bėda buvo jų stygius.
Krokuvos ketvirtinis žurnalas NaGlos – puikus pavyzdys, kaip naujoviškai apeiti cenzūrą ir bent iš dalies kompensuoti kultūros leidinių stygių. 1983–1989 m. tai buvo sakytinis žurnalas, „leidžiamas“ per susitikimus su jo autoriais. Susirinkę „skaitytojai“ (o kartais jų ateidavo apie tūkstantį!) pirmiausia pamatydavo viršelį, sužinodavo „numerio“ turinį, paskui autoriai skaitydavo savo straipsnius, eilėraščius, apsakymus, recenzijas, feljetonus. Emigrantų tekstus perskaitydavo kas nors kitas. Įvyko 25 tokie vakarai. Tas unikalus sakytinis žurnalas buvo ne tik kultūrinis, bet ir infrapolitinis, pasak Jameso S. Scotto (183), reiškinys, santūrus, nekonfrontuojantis, labai naujoviškas „silpnųjų ginklas“.
Cenzūros pabaiga, atsivėrę platinimo kanalai ir galimybė gauti vietinį finansavimą „pogrindiniams“ leidiniams suteikė progą išeiti į viešumą, bet kartu buvo ir didelis sukrėtimas. Tą gerai iliustruoja Czas kultury ir brulion, patyrusių to virsmo dvilypumą, pavyzdys.
Pirmas leidinio, pavadinto Kultura-Literatura-Filozofia, numeris išėjo 1985-aisiais, aiškiai apibrėžęs redaktoriams rūpimas sritis, o kartu poreikį kalbėti apie tai, kas varžoma cenzūros, todėl siejama su taip trokštama laisve. Pasirodęs šalia jau ėjusio Czas, kuriame rašyta siaurai politinėmis temomis, anoniminėje įžangoje jis išreiškė „naują dalyvavimo visuomenėje būdą“ (Czas kultury 4). Tas būdas – tai nepriklausomos kultūros kūrimas tiek be privalomo jos dalijimo į du sluoksnius, iš kurių vienas pataikūniškas, o kitas priešiškas valdžiai, tiek be atrankos pagal politines pažiūras. Todėl pirmame numeryje išspausdinta Martino Buberio, Sławomiro Mrożeko ir Lewo Szestowo kūryba, pristatytas chasidizmas, senovės graikų laisvės idėja ir opozicinio Nepriklausomos kultūros komiteto laiškas, kuriame rašyta: „Atėjo naujo kultūros židinio laikas, visiškai nepriklausomo, sukurto kaip visuma“ (Czas kultury 5), laikas veikti be žalingų perskyrų. Prioritetas teiktas jauniems autoriams, be kurių nepriklausoma kultūra būtų pasmerkta kartotis, o periodiniams kultūros leidiniams tektų tenkintis tekstų, sukurtų kitais laikais ir kitomis sąlygomis, perspausdinimu.
Programiškai pritraukti jaunimą stengėsi ir kitas kertinis leidinys – brulion, pasirodęs 1987 m. pavasarį. Pirmame numeryje redakcija kvietė „bendradarbiauti visus lenkiškai rašančius kūrėjus, o ypač karštai – jauniausius“ („Nuo redaktoriaus“ 2). Ir Czas kultury, ir brulion spausdino uždraustus autorius (Nabokovą, Solženicyną, Ionesco), bet šalia jų – ir nuotraukas su užrašais ant sienų, kabaretų tekstus, poezijos skiltyje pristatė populiarios roko grupės T. Love Alternative dainą „Mūsų tradicija“. Taigi siekta atmesti kultūros kanonus, pasak vyriausiojo redaktoriaus Roberto Tekielio, nesilaikyta nuomonės, kad „Giotto ir „dead Kennedy“ yra patys blogiausi“ (Gondowicz, Pawlak 17).
Reikėtų pridurti, kad abu šie periodiniai leidiniai iki 1989-ųjų priklausė vadinamajam trečiajam ratui (Varga, Dunin-Wąsowicz 93). Pirmasis ratas buvo oficialus, palaikė politinį status quo (arba nepalaikė, todėl buvo kastruojamas cenzūros); antrasis ratas išreiškė politinės opozicijos, artimos Solidarność dvasiai, požiūrį; o trečiasis ratas nemėgo nei valdžios, nei „profesionalios“ opozicijos, jas abi traktavo kaip paveldėtos komunistinės sistemos elementus, įsukančius vienas kitą. Pasitraukus iš užpelkėjusio kovos lauko, ieškota alternatyvos, kontrkultūrą siejant su subkultūra, vakarietišką artmagazin tradiciją – su rytietišku samizdatu.
Abiejų minėtų periodinių leidinių „pogrindinė“ istorija gana panaši, bet oficialusis jų egzistavimo laikotarpis smarkiai skiriasi. Ko gero, pats spalvingiausias buvo brulion gyvavimas laisvojoje rinkoje. Šio žurnalo numeriai, išleisti lemtingaisiais 1989-aisiais, pradėjo iš esmės naują tarpsnį – spausdino atvirai kontroversiškus tekstus, tokius kaip Georges’o Bataille’o „Akies istorija“, de Sade’o ir Jeano Genet prozą, pokalbius su „pornožvaigždėmis“ ir panašius. Šiandien tai primena jau minėtą žlugusią oficialių (sic!) periodinių kultūros leidinių taktiką 9-ojo dešimtmečio viduryje, tačiau anuomet tokia reakcija į kultūros, ekonomikos padėtį ir laisvąją rinką atrodė pagrįsta. Dar daugiau – pirmaisiais „laisvosios rinkos“ metais brulion reklamuojami jaunieji poetai buvo leidžiami keliose Kultūros ir meno ministerijos finansuojamose knygų serijose, žurnalą aptardavo savaitinės Radio kolor laidos, televizijos programos (Tani program o poezji, AlternaTiVi, Dzyndzylyndzy). Tuo metu Lenkijoje nebuvo kito periodinio kultūros leidinio, kurį taip plačiai reklamuotų žiniasklaida.
Be abejo, šie du žurnalai tėra kukli visumos dalis. Naujos teisinės, finansinės, technologinės (pigi, lengva, greita spauda) ir organizacinės galimybės, privati nuosavybė tapo mielėmis išaugti kultūrinės spaudos „pyragui“. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Lenkijoje gyvavo daugiau kaip 600 visuomeninių-kultūrinių žurnalų (Fiut 66). Neperdėsiu sakydamas, kad tokiomis aplinkybėmis naujais kultūros šaukliais tapo bendruomenės, kurias sutelkė periodinių leidinių redakcijos. Būtent šie leidiniai iškėlė daugumą garsių naujosios lenkų literatūros vardų – galėtume paminėti Olgą Tokarczuk [šių metų Nobelio premijos laureatę], Andrzejų Stasiuką, Marciną Świetlickį... Būdinga, kad tuo metu, kai rinka suprekino literatūrą, priskirdama ją verslo sričiai, kultūros leidiniai ir toliau gerbė jos autonomiją. Poetė Julia Hartwig rašė: „Literatūros pulsas Lenkijoje plaka periodiniuose leidiniuose“ (Nolbrzak 32).
Virsmo skausmai
Derėtų priminti, kad pirmaisiais virsmo metais skambėjo šūkis: „Geriausia kultūros politika, jei tokios politikos išvis nėra“ (Krzysztofek 272). Naiviai tikėta rinkos mechanizmų galia, manyta, kad jie veiksmingi ir visiems palankūs. Valstybės ir jos finansų vaidmuo kultūros srityje traukėsi lyg šagrenės oda, tačiau neatsirado nei naujų privačių mecenatų, nei kitų paramos šaltinių...
Periodinių leidinių rinkos išlaisvinimas davė toli gražu nevienareikšmius rezultatus. Viena vertus, didžiulis entuziazmas ir sunkus kūrėjų darbas padėjo suklestėti regionų (Varmijos, Mozūrijos, Pomeranijos, Šlionsko), bendruomenių periodiniams leidiniams.
Atsirado galimybė „pabėgti nuo centro“, kuris geografiškai buvo siejamas su Varšuva, o politiškai – su diskredituota socialistine centralizacija ir planavimu iš viršaus. Daugelį sumanymų įkvėpė mintis apie „mažąsias tėvynes“, išrastas ar surastas tarp socialistinės tautinės vienybės griuvėsių. Kita vertus, dalies periodinių leidinių lygis buvo abejotinas, o paplitimas labai ribotas. Erdvės decentralizacija sukėlė ir vertės decentralizaciją. „Tose mažosiose tėvynėse, kurias anksčiau taip mėgau, atsirado gausybė grafomanijos“, – apgailestavo Maria Janion (Nolbrzak 33).
Tačiau anuomet buvo svarbios ne tik meninės ar išimtinai turinio vertybės. Kultūros leidiniai įžiebdavo diskusijas, plėtodavo temas, kurių anksčiau cenzūra neįleisdavo į oficialią spaudos erdvę. Daug ir mielai rašyta ginčytinais, ypač Lenkijos ir Europos naujausių laikų istorijos, totalitarinių režimų, Vidurio Europos mažųjų tėvynių ir regionų, klausimais. Diskutuota apie vykstančius socialinius, kultūrinius, ekonominius pokyčius, jų prasmę bei kryptį. Naująją tikrovę ir su ja susijusias „krizes“ bandyta suvokti plačiame Europos, net pasaulio kontekste. Vertinama naujovė buvo užsienyje, tarkime, Vokietijoje (Bundesstasse 1), Prancūzijoje ar Izraelyje išeivių leidžiami periodiniai leidiniai. Dar kiti skleidė Lenkijoje gyvenančių etninių mažumų kūrybą ir kultūrą.
Nepaprastai svarbus buvo edukacinis kultūros leidinių vaidmuo. Daugelis iš jų aktyviai platino žinias apie naujas filosofines ir humanistines kryptis, ypač tas, kurias gaubė postmodernizmo skėtis. 10-ojo dešimtmečio viduryje redaktorių ir autorių dėmesio centre atsidūrė Jacques’o Derrida, Jeano-François Lyotard’o, Jeano Baudrillard’o bei kitų veikalai, jie buvo pristatomi, komentuojami. Postmodernizmas turėjo ypatingą statusą, jis laikytas naujo, liberalaus dalyvavimo kultūroje garantu. Antai Derrida tapo ne tik mąstymo stiliaus simboliu, bet ir laisvės naujojoje Lenkijoje apraiška. Plačiai skleista ir anksčiau neprieinamų autorių – Josifo Brodskio, Johno Cage’o, Emilio Ciorano, Georges’o Pereco – kūryba, kaimyninių ir Balkanų šalių literatūra.
Kultūros leidiniai stengėsi užpildyti baltas istorijos dėmes, kultūros spragas, mezgė naujus socialinius ryšius, vieni informuodavo, apie ką rašoma kituose, tarp redakcijų dažnai kildavo diskusijos, net įsiplieksdavo ginčai. Tie leidiniai ėmėsi ir edukacijos, skatindami, kaip anuomet sakyta, „pasivyti Europą“, įsitraukė į Lenkijos kultūrinės modernizacijos procesą, turėjusį visiems laikams išvaduoti šalį iš sovietinės įtakos, homo sovieticus pakeisti pasaulio piliečiais, o provinciją, kurioje jie gyvena, priartinti prie centro. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad ši užduotis trumpalaikė. Po kelerių metų laisvoji spaudos rinka jau diktavo visai kitus prioritetus, o pasiūlos ir paklausos mechanizmas įstūmė į paradoksaliai keblią padėtį – nuolat augantis periodinių leidinių skaičius patraukdavo vis mažiau skaitytojų, tiražai drastiškai smuko.
1996-aisiais bendras jų tiražas buvo beveik perpus mažesnis negu LLR pabaigoje (Filas 134). Skaitytojai masiškai skaitė savaitraščius ir mėnraščius, tarp jų ir kultūrinės pakraipos. 1996 m. bendras jų tiražas siekė 80 milijonų, o tai daug daugiau nei LLR laikais (134). Tačiau žurnalų didybės laikotarpis buvo išskirtinai trumpas. Laisvoji rinka nenuspėjama, kasmet užsidarydavo po kelis šimtus leidinių, vyko ir teminė jų specializacija. Savo žurnalus turėjo ne tik kinomanai ar sunkiojo metalo gerbėjai, bet ir motorizacijos, ezoterikos, erotikos aistruoliai.
Kertiniu spaudos virsmo Lenkijoje – kaip ir Čekijoje, Vengrijoje – veiksniu tapo užsienio kapitalas, užmetęs savo tinklus. Netrukus ypač stiprias pozicijas užėmė vokiečių koncernų „didysis ketvertas“ – Bertelsmann, Bauer, Springer, Burda, atslinko ir kiti žaidėjai (tarkime, JMG, Scandinavia, Egmont, Helvetica), pradėję naują žaidimą, – rinkoje atsirado daug panašaus formato ir turinio kartotinių leidinių (Bajka). Tokių žurnalų kaip Burda, Bravo, Bravo Girl, Claudia ar Focus pasirodymas lėmė, kad įsivyravo standartinis formatas. Poligrafinė kokybė, patraukli išvaizda, maža leidybos (medžiagos perspausdinimo) kaina derėjo su modernizacijos naratyvu. Tačiau tame naratyve nebeliko vietos periodiniams kultūros leidiniams, kurie siektų ko nors daugiau, ne vien pramogų. Konkuruoti su blizgiąja importine produkcija jie negalėjo, nes jų gamybos kaštai buvo daug didesni.
Taigi 2000-ųjų pabaigoje Lenkijoje buvo beveik 600 visuomeninės-kultūrinės pakraipos leidinių, tai sudarė penktadalį visų laikraščių ir žurnalų. Kaip minėjau, jų radimosi ir nykimo dinamika buvo didžiulė. Viena vertus, jau 1990 m. pasirodė 51 naujas periodinis leidinys, 1991 m. – 61, 1992 m. – 68. Antra vertus, per pirmąjį virsmo dešimtmetį užsidarė daugiau kaip 100 kultūros leidinių.
Dažniausiai tai buvo savaitraščiai ir vietinės reikšmės leidiniai, be to, daugelis pasirodydavo rečiau negu oficialiai deklaruodavo, kol galiausiai tapdavo neperiodiniais (Fiut 66–67) ir pamažu užgesdavo. Kitas svarbus laisvosios rinkos modernizavimo padarinys tas, kad leidiniai buvo prieinami beveik vien didžiuosiuose miestuose (platinimo logika), ten dirbo ir dauguma redakcijų – Varšuvoje 140, Krokuvoje 36, Poznanėje 18... Laisvoji rinka, palengvinusi priėjimą prie naujųjų technologijų, pakirto spausdinto žodžio autoritetą. Kaip rodo tyrimai, 1997 m. visai neskaitė 42 proc. Lenkijos visuomenės, retkarčiais skaitydavo 24 proc. Mažėjantį skaitomų knygų skaičių lydėjo vis didėjanti jų kaina (Baczyński, Cichy). Taip atsirado laisvė ir nuo knygų, ir nuo periodinių leidinių.
Arba tradicija, arba dotacija
XXI a. pradžioje kultūros leidiniai atsidūrė savotiškame vakuume – mokyklos, universitetai, žiniasklaida beveik neskatino jų skaityti. Populiariausių TV serialų veikėjai didžiuodavosi neskaitantys nei knygų, nei periodikos. Neatsirado ir snobų, kurie finansuotų leidinius iš asmeninių lėšų. To skurdaus paveikslo, deja, nekeičia nei Batoro fondas, nei vietinių administracinių institucijų ar tam tikslui specialiai įkurtų organizacijų veikla. Todėl didžioji periodinių leidinių dauguma nepajėgė savarankiškai išgyventi (ilgus metus išimtis buvo žurnalas Nowa fantastyka, išsilaikęs iš pardavimų ir reklamos), tapo priklausomi nuo viešųjų finansų, kuriuos perskirstydavo Kultūros ministerijos komisija.
Lėšų pakanka tik tam tikram (kaskart vis mažesniam) leidinių skaičiui, o paramos skirstytojai dažnai net nebūna skaitę to leidinio, kurį turi įvertinti. Manipuliuoti rezultatais leido ir keistoka aplinkybė, kad tik dalis punktų, reikalingų sėkmei pasiekti, yra susiję su esminėmis vertybėmis. 2011 m., po ypač kontroversiško lėšų periodiniams leidiniams padalijimo, per susitikimą, skirtą „nišinių“ leidinių padėčiai aptarti, raginta „depolitizuoti“ dotacijų konkursus, aiškiai apibrėžti turinio esmę, paviešinti Kultūros ministerijos įdarbinamų ekspertų pavardes.
Susiklosčius nepalankioms sąlygoms, didžiausias galimybes išlikti rinkoje turėjo du periodinių leidinių tipai. Pirmasis – jau įsitvirtinę tradiciniai leidiniai, kuriuos skaito dvi kartos, ėję dar iki 1989 m., tokie kaip Res Publica, Czas kultury, skirtingai nuo vėlesnių leidinių, susijusių tik su viena karta, nes jos polėkis jau išsikvėpė, o jaunieji Lenkijos skaitytojai visai neperka periodinių leidinių (Czaplinski 36). Antrasis – „remiami“ leidiniai, gyvenantys iš nuolatinių valstybės dotacijų (pavyzdžiui, Odra, Twórczość, Literatura na świecie).
Dvipolė logika „arba tradicija, arba dotacija“ verčia kurti įvairias strategijas. Nusipelnęs žurnalas Fa-art ketino 2017-aisiais švęsti trisdešimtmetį, tačiau būtent tais metais jo gyvavimas baigėsi. Redakcija paskelbė nebegalinti dalyvauti Kultūros ministerijos rengiamuose konkursuose paramai gauti, nes tam reikia parodyti asmeninį indėlį, kitaip tariant, prisidėti prie leidinio finansavimo. Tuo tikslu buvo paskelbtas viešas lėšų rinkimas dviem Fa-art numeriams – prozos ir poezijos antologijoms – išleisti. Nesurinkęs nė 20 proc. reikalingos sumos, žurnalas užsidarė.
Kitas pavyzdys – Obieg, kurį 1990–1994 m. leido Varšuvos Šiuolaikinio meno centras. Dešimtmečiui sustabdęs savo veiklą, 2004-aisiais atgimė kaip spausdintas ketvirtinis žurnalas ir interneto puslapis. Nuo 2010 m. jis veikia jau tik elektroniniu formatu. Tie pokyčiai neturėjo neigiamų padarinių – internetinis Obieg šiandien yra dvikalbis leidinys, sutelktas į meno ir kultūros kritiką, skelbiantis poleminius tekstus, kurie pasirodė tokie reikšmingi, kad 2017 m. išleistas popierinis jų rinkinys (Krasny).
Trečias pavyzdys – Fronda. Įkurtas 1994 m., iš pradžių vadinosi Pismo poświęcone, skelbė katalikiškąsias vertybes, ypač popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą. Tačiau šio leidinio populiarumą ir išlikimą lėmė ne tik ištikimybė katalikiškajai teologijai, bet ir atsivėrimas popkultūros estetikai – tokioms pamatinėms temoms kaip „Lytinis katalikų gyvenimas“, „Mečetės ir mačetės“ ar „Gender Srender“ iliustracijos buvo parinktos iš poparto, pigių komiksų, gatvės meno. Greta periodinio leidinio netrukus atsirado interneto portalas, tačiau 2014 m. redakcija nutarė nuo jo atsiriboti dėl partijos Ruch Narodowy kritikos. Šiuo metu popierinis ketvirtinis žurnalas ir interneto portalas veikia atskirai, kandžiodamiesi tarpusavyje.
Baigiamosios / pereinamosios pastabos
Dažnai sakoma, kad po 2000-ųjų spaudos rinka ir periodinių kultūros leidinių padėtis Lenkijoje stabilizavosi. Tą vertinti reikėtų, remiantis ekonominiais terminais. Tik iš tokios perspektyvos žvelgiant, galima leidinių žlugdymą, redakcijų uždarymą, beviltiškas stebuklingos išlikimo formulės paieškas ir nuolatinį lėšų stygių vadinti „stabilizacija“.
Jau minėta „priklausymo doxa“, kitaip tariant, autokolonizacija, paralyžiuojanti ne tik veiklą, bet ir protus, regis, nesiliauja vyravusi. Laikotarpiu po 1989 m. ji rėmėsi tikėjimu išganinga laisvosios rinkos galia, nors netrukus paaiškėjo, kad laisvoji rinka toli gražu nėra laisvės sinonimas. Dabar, po ketvirčio amžiaus, ji ėmė laikyti favoritais standartinius ideologinius tiek televizijos, tiek leidybos formatus. Be kita ko, tai įsišakniję net jausminiu šio virsmo lygmeniu. Antai vyriausiasis Vogue redaktorius Filipas Niedenthalis pirmajame to dublikato numeryje rašė: „Pagaliau Lenkijoje. Laukiau to, kiek tik save prisimenu. [...] Vogue Polska. Skamba gerai. Skamba teisingai.“ Sakė, 1991 m. šį žurnalą pirmąkart paėmęs į rankas, vartė taip ilgai, kad „išmoko atmintinai“.
Nereikia nieko „išmokti atmintinai“, kad „priklausymo doxa“ priverstų trokšti to, kas ateina iš centro. 2006 m. Lenkijoje pasirodė naujas periodinis leidinys – mėnraščio Le Monde Diplomatique lenkiška versija. Pasirodžius naujam tarptautiniam leidiniui, turėjo užsidaryti nacionalinis pusmetinis žurnalas Lewa Noga, leidžiamas nuo 1993 m. Taip nutiko todėl, kad pagrindiniai šio leidinio redaktoriai perėjo į Le Monde... redakciją. Tiesa, spaudos rinkos autokolonizacija reiškiasi ir švelnesnėmis formomis. Kai 2018 m. debiutavo Pismo. Magazyn opinii, o vyriausiasis redaktorius tiesiai šviesiai pareiškė, kad šis mėnraštis stengsis būti panašus į The New Yorker, redakcija neiširo, leidinys neužsidarė.
Bent jau ne iškart.
Vertinti susiklosčiusią padėtį reikėtų, atsižvelgiant į labai svarbų inteligentijos vaidmenį, nes jos reiškimosi tribūna ir yra tie periodiniai kultūros leidiniai. Kadaise iškilmingai vadinti „vietomis, kuriose vyksta mąstymas“ ir kurių „užduotis skelbti idėjas“, pastaraisiais dešimtmečiais jie nepaliaujamai praranda skaitytojus, įtaką ir finansavimo šaltinius. Vėlyvasis, postsocialistinis kapitalizmas jų irgi nelepino, tačiau tai nereiškia, kad jie nebuvo svarbūs viešojo gyvenimo scenos aktoriai ir veiksniai. Neokonservatoriškos valdžios laikais daugelis iš jų virto nišomis ir prieglobsčiu kitokių pažiūrų žmonėms, nors irgi su išlygomis, – pavyzdžiui, naujoji leidinio Czas kultury publicistė, 2017 m. baimindamasi neapykantos internete protrūkio, kurio auka jau buvo tapusi, nutarė atsiimti iš spaudos savo kroniką apie pabėgėlius. Tas faktas tiesiogiai – nors ir niūriai – liudija, kad periodiniai kultūros leidiniai tebėra reikšminga ir labai jautri visuomeninės oikumenos dalis.
Išvertė Inga Tuliševskaitė
Cituotų veikalų sąrašas
Baczyński, Marcin, and Michał Cichy. Książka na wolności („Knyga laisvėje“). Gazeta Wyborcza. Magazyn. 1997, no. 37, p. 34.
Bajka, Zbigniew. Kapitał zagraniczny w polskiej prasie: lata dziewięćdziesiąte („Užsienio kapitalas lenkų spaudoje: dešimtasis dešimtmetis“). Zeszyty Prasoznawcze. R. XLI. 1998, no. 1–2, pp. 21–35.
Chari, Sharad, and Katherine Verdery. Thinking between the Posts: Postcolonialism, Postsocialism, and Ethnography after the Cold War („Mąstyti tarp post: postkolonializmas, postsocializmas ir etnografija po Šaltojo karo“). Comparative Studies in Society and History. 2009, no. 51, pp. 6–34.
Czapliński, Przemysław. Powrót centrali: literatura w nowej rzeczywistości („Centro sugrįžimas: literatūra naujoje realybėje“). Wydawnictwo literackie. 2007.
Czas kultury. Kultura-Literatura-Filozofia. 1985, no. 1, pp. 4–9.
Filas, Ryszard. Czasopisma i ich odbiorcy („Periodiniai leidiniai ir jų skaitytojai“). Kultura polska w dekadzie przemian. Editor Teresa Kostyrko et. al. Instytut Kultury. 1999, p. 133–50.
Fiut, Ignacy S. Pisma społeczno-kulturalne w latach 1989–2000 („Visuomeniniai-kultūriniai periodiniai leidiniai 1989–2000 metais“). Zeszyty Prasoznawcze. R. XLIII. 2000, no. 3–4, pp. 64–81.
Gondowicz, Jan, and Antoni Pawlak. Rzecznicy neogówniarzerii. Z Robertem Tekieli, redaktorem pisma literackiego «brulion» („Neošūdmalystės šaukliai: pokalbis su literatūrinio leidinio brulion redaktoriumi Robertu Tekieliu“). Gazeta Wyborcza. 1991, no. 274, p. 17.
Krasny, Marcin, editor. Spór. Antologia internetowego „Obiegu“ 2004–2015. Zamek Ujazdowski. 2017.
Krzysztofek, Kazimierz. Ewolucja założeń i programów polityki kulturalnej w Polsce w latach dziewięćdziesiątych. Czasopisma i ich odbiorcy („Lenkijos kultūros politikos prielaidų ir programų evoliucija dešimtajame dešimtmetyje. Periodiniai leidiniai ir jų skaitytojai“). Kultura polska w dekadzie przemian, pp. 267–93.
Mielczarek, Tomasz. Czasopisma społeczno-kulturalne i społeczno-polityczne w okresie Polski Ludowej (1945–1989) („Visuomeniniai-kultūriniai ir visuomeniniai-politiniai periodiniai leidiniai Lenkijos Liaudies Respublikoje (1945–1989)“). Rocznik Historii Prasy Polskiej. 2002, no. 5 / 1(9), pp. 149–81.
Nolbrzak, Renata. Miejsca, w których uprawia się myślenie. Działalność czasopism kulturalnych w Polsce po 1989 roku („Vietos, kuriose vyksta mąstymas. Kultūrinių leidinių veikla Lenkijoje po 1989 metų“). Folia Litteraria Polonica. 2012, no. 3(17), pp. 31–39.
„Od redaktora“. brulion. 1987, no. 1, p. 2.
Scott, James. Domination and the Arts of Resistance: The Hidden Transcripts („Dominavimas ir pasipriešinimo menas: slapti užrašai“). Yale University Press. 1990.
Varga, Krzysztof, and Paweł Dunin-Wąsowicz. Parnas bis. Słownik literatury polskiej urodzonej po 1960 roku („Parnas bis. Lenkų literatūros žodynas po 1960 metų“). Lampa i Iskra Boża. 1995.
Zarycki, Tomasz. Ideologies of Eastness in Central and Eastern Europe („Rytietiškumo ideologijos Vidurio ir Rytų Europoje“). Routledge. 2014.
