Kartą gyveno mergaitė, kuri labai bijojo tamsos. Net ne labai, o siaubingai bijojo. Juk tamsoje gali pasislėpti bet kas. Net ir pati didžiausia pabaisa. Tad mergaitė, kurios vardas buvo Uvė, niekada neidavo į lauką sutemus ir net miegodavo užsidegusi naktinę lempelę.
Tačiau vieną dieną Uvei teko akis į akį susidurti su didžiausia savo baime. Tądien dingo Uvės mama. Tiesiog ėmė ir pranyko. Išgaravo. Niekas nežinojo, kur ji. Uvė labai verkė dėl mamos. O išsiverkusi patraukė jos ieškoti. Mergaitė nė nenumanė, kur keliauja. Tiesiog ėjo nosies tiesumu, ten, kur nešė kojos ir vedė sielvartaujanti širdutė. O kojos ją nešė vis tolyn ir tolyn, už nugaros palikdamos namus.
Mergaitė Uvė keliavo ilgai. Labai ilgai. Per kalnus ir klonius, per miškus ir laukus. Ji ėjo, važiavo, plaukė ir skrido. Kol vieną dieną priėjo prie pasaulio krašto. O ant to krašto, ant paties kraštelio, stovėjo vartai. Seni, sutrūniję, menantys galybę amžių. Kadaise, neatmenamais laikais, buvę gražūs ir ištaigūs, o dabar apgriuvę ir ištrupėję. Nuo laiko pajuodusiomis plytomis raitėsi sudžiūvę gebenių ūgliai. Tačiau ne vartai Uvę domino, o tai, kas buvo už jų. Kas privertė jos kraują stingti gyslose.
Už vartų kunkuliavo tamsa. Juoda kaip smala ir tokia pat tiršta bei klampi. Uvė net būdama kitapus vartų jautė, kaip toji tamsa siurbia iš jos jėgas. Tačiau ji jautė, kad privalo eiti ten. Ten. Už tų vartų. Į juodą tamsą. Vidinis balsas mergaitei kuždėjo, kad ten ji ras savo mamą. O nieko brangesnio už mamą Uvė neturėjo. Tad, nurijusi gerklę užspaudusias ašaras ir sukaupusi paskutinius drąsos likučius, Uvė žengė pro vartus.
Ir iš karto pateko į visai kitą pasaulį, kurį it skraistė dengė juoda bežvaigždė naktis. Aplinkui tvyrojo spengianti tyla, o kūną stingdė ledinis šaltis. Uvė tvirčiau susisupo į seną džinsinį švarkelį ir smalsiai apsidairė. Netrukus akys apsiprato su tamsa ir ji galėjo šį bei tą įžiūrėti. Kiek aprėpė žvilgsnis, visur plytėjo lygūs laukai. Be jokio medžio ar krūmokšnio. Žemė tokia sausa, kad net suskeldėjusi, o išdžiūvusi žolė čežėjo po kojomis. Uvė pažvelgė į priekį ir prie pat kojų pamatė šviesų,siauro takelio kaspiną. Prieš žengdama pirmą žingsnį, mergaitė atsigręžė atgal. Už nugaros stovėjo tie patys seni vartai, o už jų matėsi visas žmogiškasis pasaulis. Uvė dvejojo. Jai taip norėjosi sugrįžti į saulės nutviekstą, žemę. Bet ji negalėjo. Bent tol, kol nesurado mamos. Tik kartu su mama ji grįš namo. Tad tvirčiau po pažastimi pasispaudė savo mylimą pliušinį meškiuką ir kol visai neapniko abejonės, ryžtingai patraukė lyg išlietas pienas tamsoje baltuojančiu taku.
Kiek ilgai ji ėjo, nė neįsivaizdavo, tačiau kuo toliau keliavo, tuo labiau temo. Rodėsi tamsus dangus, tarsi koks milžiniškas gaubtas, bando ją prislėgti. Baisiausia buvo tai, kad toje tamsoje nesigirdėjo nė garselio. Išskyrus pačios Uvės alsavimą ir žingsnius, daugiau nebuvo girdėti nieko. Nė menkiausio šnaresio, paukščio balso ar žmogaus. Stingdama iš baimės Uvė keliavo vis tolyn ir tolyn, nejausdama anei nuovargio, anei alkio ar troškulio.
Kai jai jau ėmė atrodyti, kad kelias niekada nesibaigs, o ji taip ir keliaus juo visą amžinybę, priekyje Uvė pamatė pulką neryškių žiburėlių. Mergaitė apsidžiaugė, kad pagaliau priėjo kaimą. Gal jame yra žmonių, kurių galės paklausinėti apie mamą. Paspartinusi žingsnį, nuskubėjo tolyn. Tačiau priėjusi artyn pamatė, kad nėra jokio kaimo. Pačioje tamsos tirštymėje stūksojo didžiuliai akmens luitai. Sulig suaugusio žmogaus ūgiu. Jų buvo gal koks šimtas ar daugiau. O aplink juos zujo mažulytės spalvotos liepsnelės. Tarsi kokios žaltvykslės. Viena tų liepsnelių atsiskyrė nuo būrio ir atpleveno link Uvės. Ši ištiesė ranką ir ugnelė nusileido ant ištiesto delno. Uvė net užsimerkė, laukdama deginančio skausmo. Bet jokio skausmo nebuvo. Delnu nuvilnijo lengvas kutenimas, tad mergaitė pramerkė akis ir ėmė smalsiai apžiūrinėti liepsnelę.
Ši atrodė lyg mažas švytintis žmogutis. Ne daugiau penkių centimetrų dydžio. Ir šis žmogutis Uvei buvo į kažką panašus. Ją net supurtė iš nuostabos, nes toje žaltvykslėje Uvė atpažino savo mamą. Vienu metu ji ir apsidžiaugė, ir išsigando. Juk ji rado savo mamą, bet ne tokią, kokią pažinojo iki šiol. Priblokšta Uvė ėmė įdėmiai dairytis aplinkui. Ir tai, ką ji išvydo, ją sukrėtė iki sielos gelių. Visos ugnelės buvo miniatiūrinės moterys. Vienos visai jaunos, kitos jau brandaus amžiaus ar net visai senučiukės. O akmenys, apie kuriuos jos pleveno, taip pat buvo įvairiausiomis pozomis sustingusių moterų figūros. Viename tų akmenų Uvė atpažino ir savo mamą. Suklikusi rankomis griebėsi už krūtinės, kad sulaikytų besidaužančią širdį. Kaip dabar bus? Ką daryti? Uvė sukorė tokį sunkų ir ilgą kelią, bet net nenumano, kaip išvaduoti mamą.
– Neverk, dukrele, – netikėtai galvoje pasigirdo švelnus mamos balsas. – Nusišluostyk ašaras ir paklausyk manęs. Tu gali man padėti. Kitoms moterims taip pat.
– Mama, ar tai tu? – rankove nusišluostė akis Uvė ir įdėmiai pažvelgė į priešais plevenančią švieselę. – Kas tau nutiko?
– Mane, kaip ir visas šias moteris, užkerėjo Piktoji Kerėtoja. Pati būdama pikta, ji pavydi visoms, kurių širdis švelni ir tyra. Tad grobia visas pasaulio moteris, atgabena jas čionai. Jų kūnus paverčia akmenimis, o sielas žaltvykslėmis. Taip mes esame priverstos gyventi šioje tamsoje, greta šių šaltų akmenų, negalėdamos sugrįžti į kūnus ir išvysti dienos šviesos. Šis pasaulis yra sukurtas Kerėtojos ir jame niekada neišaušta diena. Ir tik pačios tyriausios širdies mergaitė gali mus visas išgelbėti. Uve, tai tu. Tavo širdelė tokia tyra, kad tik tu galėjai pajausti ir ateiti ten, kur reikia.
– Mama, bet aš nė nenumanau, kaip jus išgelbėti. Nieko verta ta mano kelionė. Aš, kaip ir jūs, amžiams liksiu šioje slegiančioje tamsoje, – vėl apsipylė ašaromis Uvė.
– Mano mergaite, matau, atsinešei tau mano dovanotą meškutį, – mama-žaltvykslė mostelėjo link stipriai Uvės prie savęs glaudžiamo pliušinuko.
– Taip, jis man labai brangus. Jei ne Meškis, aš nebūčiau įveikusi visos šios sunkios kelionės, – Uvė švelniai, su meile glostė minkštą meškučio pakaušį.
– Aš neapsakomai džiaugiuosi, kad jį pasiėmei. O dabar kaip tik pats metas pažiūrėti, kas gi slepiasi jo pakabutyje.
Uvė patraukė meškiną nuo krūtinės ir įdėmiai apžiūrėjo ant kaklo kabantį širdelės formos medalioną.
– Čia gi paprasčiausias pigus medalionas, – abejodama atsisuko į mamą-žaltvykslę.
– O tu pamėgink prie jo prispausti nykštį, – pasiūlė mama.
Uvė dvejodama prie medaliono pridėjo nykštį ir, o, stebukle, pasigirdo silpnas trekštelėjimas. Medalionas atsidarė, o iš jo vidaus į visas puses pasklido švytėjimas.
– Atverk jį, dukrele, nebijok, – švelniai paragino mama.
Ir Uvė ryžtingai atvėrė medalioną.
Viską aplinkui užliejo akinanti šviesa. Tokia ryški, kad Uvė kuriam laikui prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo, pasaulis aplinkui buvo neatpažįstamai pasikeitęs.
Tamsos nelikę nė lašo. Vaiskiame danguje švietė skaisti saulė ir plaukiojo baltutėliai minkšti debesėliai. Aplinkui žaliavo sodri, sultinga, smaragdinio žalumo žolė. Šakas vėjyje lingavo medžiai. Čiulbėjo paukščiai ir laigė stirnos. Nuo žiedo ant žiedo pleveno lengvučiai drugeliai. Nuo šakos ant šakos liuoksėjo voveraitės, o kiškiai, nebijodami nieko aplink, šildėsi saulutės spinduliuose.
O akmenys... Visi akmenys buvo išnykę. Vietoje jų, pievoje stovėjo daugybė moterų. Visos jos švytėjo iš laimės. Viena, buvusi arčiausiai, staiga stvėrė Uvę ir stipriai suspaudė glėbyje. Mergaitė atpažino mamą ir net pravirko iš laimės. Šlapiais nuo ašarų skruostais glaudėsi prie mamos krūtinės, gėrė jos kvapą ir pakaušiu jautė jos šiltą alsavimą bei bučinius.
– Mielosios, mums metas keliauti, – netoliese pasigirdo melodingas moters balsas.
Uvė su mama nenoromis atšlijo viena nuo kitos. Atsistojo. Visos moterys buvo susibūrusios aplink jas ir kiekviena norėjo padėkoti Uvei už išgelbėjimą.
– Bet juk aš nieko nepadariau, – kuklinosi ji.
– O ne, mieloji, tu padarei labai daug. Taip stipriai bijodama tamsos, tu nepabūgai žengti į Piktosios Kerėtojos karalystę, – mama didžiuodamasi žvelgė į Uvę. – O dabar mums iš tiesų metas keliauti. Kai kurios moterys taip ilgai nebuvo namuose, kad joms labai maga pamatyti savo šeimas.
– O kaipgi Kerėtoja? – norėjo sužinoti Uvė. – Kas jai nutiko? Žuvo?
– Deja, ne. Jos sunaikinti beveik neįmanoma. Ji ir toliau gyva, tik jos galia beveik išnykusi. Prireiks daugybės amžių, kol galios ir vėl sugrįš, tačiau ji jau niekada nebebus tokia stipri, kaip iki tol. Sulig kiekvienu jos pasaulio sugriovimu, dingsta ir dalis jos galių. Tad vieną dieną, kada nors, ji ir pati išnyks. Bet tai bus labai negreitai. Labai.
– Tai ji ir toliau grobs moteris?
– Deja, taip. Tačiau kol pasaulyje bus bent viena tyros širdies mergaitė, jos galia vis silpnės. Nes ta mergaitė gebės pagrobtas moteris išlaisvinti ir sugriauti Kerėtojos sukurtą pasaulį.
– Taip, kaip tai padariau aš?
– Taip, kaip tai padarei tu.
– Bet kaip aš tai padariau? – Uvė nustebusi pažiūrėjo į meškiną. Šis buvo toks pats pliušinis ir paprastų paprasčiausias. Nieko ypatingo. Net ir medalionas šį kartą tikrai buvo tik pigus metalinis pakabutis.
Matydama jos keistą žvilgsnį, mama tylomis juokėsi.
– Svarstai, iš kur tas medalionas pas tave atsirado? – Uvei linktelėjus, tęsė toliau. – Man jį padovanojo mano močiutė. Ji buvo Geroji Kerėtoja. Mokėjo numatyti ateitį ir žinojo, kad man gims pačios tyriausios širdies mergaitė.
– Jei tavo močiutė buvo Geroji Kerėtoja, tai kodėl ji nesustabdė Piktosios Kerėtojos? – nesuprato Uvė.
– Todėl, kad tai gali padaryti tik geros širdies mergaitė. Nuo kitų kerėtojų Piktoji Kerėtoja apsisaugojo labai stipriu užkalbėjimu, tad jos jai nieko negali padaryti. Tad tik viena kitai perduoda šviesą, kuri, susijungusi su tyra mergaitės širdimi, geba suskaldyti Piktosios Kerėtojos pasaulį ir grąžinti visas pagrobtas moteris namo.
– Atrodo supratau, – abejodama pasakė Uvė. Ji jautėsi tokia išsekusi, kad mintys pynėsi galvoje.
Ji norėjo namo, į savo lovą ir labai apsidžiaugė, kai, pakėlusi galvą, čia pat pamatė vartus į savo pasaulį. Mergaitė nė nepastebėjo, kaip visas būrys moterų pasiekė vartus. Net ir šie buvo pasikeitę. Nebe seni ir apgriuvę, su pajuodusiomis nuo sausros gebenėmis. Dabar vartai spindėjo naujumu. Buvo dailūs ir šviesūs, o vijoklių lapeliai švelniai lingavo vėjyje.
Nė nesustodamas, klegantis moterų būrys žengė pro vartus, sugrįždamas į savo įprastą pasaulį. Kitoje pusėje jos toliau keliavo kartu. Tačiau tam tikroje kelio atkarpoje viena ar kelios moterys atsisveikindavo ir patraukdavo kitu keliu, pas savo šeimas. Kol galiausiai, atsisveikinusios su paskutiniu moterų būreliu, liko tik Uvė ir mama.
Galiausiai ir jos pargrįžo namo. Uvė dar ilgai negalėjo atsigauti po patirto nuotykio. Ilgai nedavė mamai ramybės, kol ši visko, su smulkiausiomis detalėmis nepapasakojo apie Piktąją Kerėtoją, savo močiutę ir kitas gerąsias kerėtojas.
Bet tai dar ne viskas. Vieną vakarą Uvė pastebėjo, kad jau seniai nebedegė savo naktinės lempelės. Kaip manote, kodėl? Ogi todėl, kad ji nustojo bijoti tamsos. Visiškai.
