– Negi nežinai, kas kapitonas, – ramiu, išdidžiu balsu tarė Otto ir pasisuko į Adolfą.
Radistas priėjo prie kapitono.
– Gautas pranešimas apie pastebėtą penkių šešių banginių grupę. Čia koordinatės, – jis padavė popieriaus lapelį ir pridūrė. – Jie plaukia šiaurės vakarų kryptimi. Jei tai mūsų ieškomi ir jei nepakeis kurso, greitai pasieks anglų ir amerikiečių kontroliuojamas teritorijas.
– Laisvas, – tarstelėjo Adolfas žiūrėdamas į popieriaus lapelį.
Otto, palaukęs, kol pasišalins radistas, ištiesė ranką. Kapitonas padavė popieriaus lapelį.
– O jie ne taip ir toli, – šūktelėjo žvaliai. – Jei mes pasistengtume ir nukirstume kampą, tai ryt ryte juos pamatytume, – grafas žvilgtelėjo į susimąsčiusi kapitoną.
– Jie bet kuriuo metu gali pakeisti kryptį. Jei tarp jų ir yra povandenis laivas, mes nežinome jų planų, – atsakė Adolfas.
– Mes nutekinome informaciją, kuriame rajone planuoja patruliuoti „Juodasis Vilkas“. Rusų tikslas pasitelkiant banginius jį sunaikinti, o banginiai kaip tik juda į mūsų nurodytą rajoną, – Otto priėjo prie kapitono. – Įsakykite pakeisti kursą. Kirsime kampą, juos aplenksime ir atsidursime tarp „Šiaurės Vilko“ ir povandeninio laivo. Aš jaučiu, kad tai tie banginiai ir kad tarp jų yra mūsų gaudomas „Žydrasis banginis“. Mums nereikia beprasmiško banginių ir rusų ekipažo kraujo. Mums reikia jų laivo. Jei povandeninis laivas susitiks su „Juoduoju Vilku“, rusai nepasiduos ir bus sunaikinti.
– Jūs taip nuvertinate rusus? – su nežymia ironija paklausė Adolfas.
– Povandeninių laivų medžiotojas „Juodasis Vilkas“ nepatyrė dar nė vienos nesėkmės, – išdidžiai atsakė Otto.
– „Šiaurės jūrų Karalius“ taip pat buvo nenugalimasis.
Grafas kaip įgeltas atšoko nuo kapitono.
– Neužsimiršk, banginio taukais prasmirdęs kapitone, – sušvokštė nebesusivaldęs, – prieš tave stovi ne koks ten nusmurgęs harpūnininkas, o grafas Otto Štaimbergas. Tavo protėviai dar meškų kailiais apsirėdę po miškus lakstė, o mano kilminga giminė juos naikino. Kaip tu drįsti man šokti į akis. Mano rankas turi bučiuoti, kad pagailėjau ir tave paleido iš SS rūsio. Ramiai! – staiga riktelėjo, kad net vairininkas krūptelėjo.
– Nesvarbu, kokia giminė ką ir kada medžiojo, bet šiuo metu aš – banginių medžiotojų laivo kapitonas, ir malonėkite, ponas pirmasis padėjėjau, nerėkauti ant kapitono tiltelio, – nė kiek nesutrikęs ramiai atsakė Adolfas ir, nekreipdamas dėmesio į iš pykčio išraudusį Otto, tęsė. – Čia ne kariniai manevrai, čia banginių medžioklė. Aš geriau žinau banginių planus ir ko jie ieško, – Adolfas akies krašteliu žvilgtelėjo į grafą, pasisuko į vairininką ir griežtai įsakė. – Tiesiai į šiaurę.
Otto Štaimbergas dar kartą pažiūrėjo į radisto atneštą popieriaus lapelį, švystelėjo jį ant žemės ir sparčiai išėjo. Jis kaip viesulas įpuolė į radisto kajutę.
– Pranešk centrui, kad kapitonas nevaldomas ir laikosi senojo kurso. Reikalauju įsakymo perimti laivo vadovavimą.
Radistas akimirksniu klusniai pasiuntė šifruotą pranešimą.
Otto priėjo prie užrakintos dėžės su slapta įranga. Paglostė ją.
– Saugok ją kaip akį, neprileisk net kapitono ir įjunk tik gavęs mano įsakymą, – sumurmėjo tyliai po nosimi.
– Klausau, ponas pirmasis padėjėjau.
Otto staigiai pasisuko.
– Atsiprašau, grafe, – sutriko radistas ir, pamatęs piktą jo žvilgsnį, pašoko.
– Laisvai. Klausyk eterio, – atsainiai mostelėjo ranka ir atsisėdo kamputyje.
Netrukus atėjo pranešimas iš centro. Radistas baugiai padavė popieriaus lapelį grafui.
„Sekti kapitono nurodytu kursu.“
– Įkritus į taukų statinę, tenka tuos taukus ir srėbti, – sumurmėjo piktai Štaimbergas ir nuėjo į savo kajutę.
***
Prabudęs Steponas tankiai sumirksėjo. Jis kelias akimirkas žiūrėjo į prie gulto stovinčio kapitono ranką, po to nusiklojo, plačiai nusišypsojo, o akių vietoje liko tik siauri, siauri kaip siūliukai plyšeliai. Kapitonas pasilenkė ir uždėjo ant kaklo Natašos širdutę, o kokas atkišo storą baltos duonos riekę, storai užteptą uogiene. Steponas paėmė duoną, paglostė širdutę ir atsisėdo ant lovos krašto. Kokas vikriai pasišalino, o kapitonas prisėdo šalia.
– Banginiai nerimsta, – tarė kapitonas, stebėdamas, kaip akustikas doroja storą, vos burnon telpančią duonos riekę.
– Žinau, – atsakė lyg niekur nieko pilna burna, – nenuorama Mažylis buvo taip arti sraigtų nosį prikišęs ir jei siuvėja Zina nebūtų timptelėjusi už uodegos, būtų likęs be nosies.
– Kodėl siuvėja Zina? – paklausė kapitonas ir truputį palinko į priekį, kad geriau matytų vaikino veidą.
– Kai ji kalba, jos kalba primena tetos Zinos siuvimo mašinos dardėjimą, – staiga jis nustojo kramtęs, nuleido ranką su likusiu mažu kąsneliu ir liūdnai tarė. – Tetos Zinos nebėra.
Kajutėje įsivyravo nejauki tyla. Kapitonas draugiškai apkabino per pečius mažąjį akustiką.
– Karas. Aš dviejų savo sūnų nebeturiu, – tyliai tarė švelniai plekšnodamas per petį. – Visi karai kada nors baigiasi, baigsis ir šitas.
– Kai jūsų nebuvo kajutėje, kai vėdinote vidurius, senis Bezdalius sakė matęs laivą, kurio jie visi labai bijo. Labiau net už tą, kurį paskandinome prie uosto vartų ir kuris, – Steponas nutilo, įsikišo į burną likusį kamputį duonos ir sukramtęs tyliai pridūrė, – nužudė Sekretorę. Vargšelė nespėjo išplaukti į jūrą. Senis sakė, kad ji lyg pamaiva senmergė iššoko iš vandens ir gavo geležinius dantis į nugarą. Vienas dantis Bezdaliui uodegą persmeigė kiaurai. Jam skauda, – liūdnai tarė vaikinas.
– Baigsis karas, pagydysime visus, – kapitonas atsistojo. – Koks tai laivas, kurio jie taip bijo? – paklausė įdėmiai žiūrėdamas į ant lovos krašto sėdintį vaikinuką.
Tas truktelėjo pečiais.
– Gal nori pasikalbėti su savo banginiais?
– O Ivanas bus? – paklausė naiviu vaikišku balsu.
– Jis labai stipriai serga, bet aš pažadu, kad tu daugiau nesutiksi Vareikino.
– Kaip ir Ivano. Kodėl nepakvietėte atsisveikinti? – paklausė su giliu priekaištu balse. – Aš žinau, kad jo kūną nuleidote į dugną. Banginiai sakė, – sušnibždėjo vaikinas.
Kapitonas tylėjo. Paprasčiausiai nežinojo, ką atsakyti akustikui, kuriam Ivanas buvo tapęs lyg brolis. Nuo pat pradžių jie kartu valgė, miegojo ir suglaudę pečius klausėsi paslaptingų povandeninio pasaulio garsų. Laivas neteko aukštos klasės akustiko, o „banginiukas Stiopka“, taip jį kartais pavadindavo ekipažo nariai, gero, gal net geriausio ir vienintelio tikro draugo. Kapitonas nematė, kas ką užpuolė, bet Ivanas pasižymėjo karštu charakteriu ir būdamas krante ne kartą buvo įsivėlęs į peštynes, tačiau laive valdėsi. Gal Vareikinas bandė nuskriausti jo draugą, o šis užsistojo? Kas dabar žino. Ivano nebėra, o Stepono klausinėti beprasmiška, per daug jautri jo siela. Ir taip stebėtina, kaip jis taip ilgai išbūna po vandeniu ir ištveria visus sunkumus.
– Dabar jį banginiai globoja, – tarstelėjo žiūrėdamas į mažąjį akustiką ir ištiesęs ranką draugiškai tarė. – Tavo Ivanui karas baigėsi. Jis dabar ramiai guli jūros dugne ir jį lankys tavo draugai banginiai.
– Aš irgi taip norėčiau, – sušnibždėjo Steponas, įsikibo į ištiestą ranką, atsistojo, vikriai apsirengė ir lydimas kapitono nuėjo į akustikų kajutę. Jis net neapsidairęs atsisėdo į savo vietą, o kapitonas į Ivano. Kiek pasiklausęs jaunuolis pradėjo į mikrofoną skleisti tik jam suprantamus garsus. Kapitonas, užsidėjęs ausines, kurios buvo prijungtos prie Stepono pulto, net užsimerkęs klausėsi vaikino ir banginių skleidžiamų garsų, kurie skambėjo kaip draugiškas, malonus, taikaus turgaus šurmulys. Tik iš kito pasaulio. Jis bandė kažką suprasti, suvokti, bet tik pajuto skirtumą tarp anksčiau girdėtų ir dabar skleidžiamų banginių garsų. Per tą keletą mėnesių, kai plaukioja banginių priedangoje, tiek Ivanas, tiek kapitonas išmoko atskirti jų „kalbą“. Kai aplink nėra laivų, vienaip „šneka“, kai laivai yra – kitaip, bet kai artėdavo prie tų laivų, kuriuos jie atakuodavo, jų „kalbos“ pasidarydavo kažkokios piktesnės, trupesnės, lyg karių, besiruošiančių vykdyti karinę užduotį. Nei Labaznikovas, nei centras negalėjo suvokti, kokiu principu banginiai atrenka jiems takinius. Stepono pasakymo, kad kerštauja – nepatikrinsi. Be to, jo ar banginių žodžiais tariant, jų kaimenes išaudė „Šiaurės jūrų karalius“. Bet kol pasiekė šį laivą, buvo dar ne vienas paskandintas. Ir visi prisidengiant banginiais.
– Kažkokia nesuprantama fantastika, – murmėjo po nosimi klausydamas įvairių tratėjimų, čepsėjimų, švilpčiojimų, dejavimų. Dabar girdimuose garsuose buvo atsiradę kažkokių naujų niuansų, garsų. Kapitonas negalėjo suprasti jų reikšmės, bet jų tonacija, vis pastoviai pasikartojantis kažkoks vienas tonas, lyg laivo ūktelėjimas rūko apgaubtoje jūroje, sudarė kažkokios baimės, nerimo ar net panikos įspūdį. Kapitonas pajuto, kaip kažkas švelniai timptelėjo jį už rankos. Jis krūptelėjo ir atsimerkė. Steponas stovėjo nusiėmęs ausines ir liūdnai žiūrėjo į kapitoną.
– Kai tėtis pasiimdavo mane į banginių medžioklę, aš dažnai klausydavausi ausinėmis povandeninio pasaulio garsų. Nuo mažens aš girdėjau banginių leidžiamus garsus. Bandžiau juos mėgdžioti, bet man visada atrodydavo, kad mes vienas kitą suprasdavome ne iš garsų, o širdimi, kaip Ivanas sakydavo, kažkokiomis negirdimomis bangomis, kažkokia telepatija. Kas kartą, kai laivas, aptikęs banginius, pradėdavo juos persekioti, aš klausydavausi jų baimės ir panikos apimtų balsų, po to bėgdavau ant kapitono tiltelio, ten žiūrėdavau į sprunkančius gyvūnus, grįždavau atgal prie ausinių ir taip lakstydavau, kol ant denio iškeldavo sumedžiotą banginį. Kai išpjaudavo širdį, aš vėl bėgdavau prie akustinių ausinių ir nors širdis būdavo jau išlupta, man atrodydavo, kad aš ją dar kurį laiką girdžiu. Ji net atskirta nuo kūno skleisdavo banginių medžiotojų laivo sukeltą baimę. Banginio širdis net numirus virpėdavo iš baimės ir dar kiek tai laiko vietoje kraujo pumpuodavo džiaugsmingų riksmų prisotintą orą.
Kapitonas nustebęs klausėsi rimtos Stepono kalbos. Žvilgtelėjo jam pro petį. Prie įėjimo stovėjo pirmasis padėjėjas ir pora žemesnio rango karininkų.
– Manau, kario širdis irgi drebėtų iš baimės, jei jį medžiotų, bet visai nedrebėtų einant į mūšį, – atsargiai pasakė savo nuomonę kapitonas, taip pat atsistojo ir įsižiūrėjo į rimtą Stepono veidą. Jis dabar atrodė kaip tikro vyro. Truputį suraukti antakiai, papūstos lūpos ir akys, iš kurių sklido ne vaikiškas nerūpestingumas, o kažkoks ryžtas, lyg medžiotojo ar gal net kario, pasiruošusio tuoj pat eiti į ataką ar medžioklę. Labaznikvas pirmą kartą matė tokį rimtą jaunuolio veidą.
– Tikriausiai, – atsakė tuo pačiu rimtu balsu. – Kai mes persekiodavom banginius, jie visada bėgdavo į šiaurę, tikėdamiesi pasislėpti po ledais, – Steponas nubraukė ant kaktos užkritusią plaukų sruogą. – Jie keičia kryptį ir bėga nuo banginių medžiotojų laivo tiesiai į šiaurę, o jis juos vejasi. Senio Bezdaliaus uodega peršauta, jis negali greitai plaukti, o kiti jo vieno nepalieka. Medžiotojai greitai juos pavys, – Steponas, kiek jam leido sužalojimai, įsitempė ir išdidžiai pakėlęs galvą žiūrėjo į kapitoną.
– Ar tik medžiotojų laivas juos vejasi? – paklausė kapitonas.
– Kai banginius gena baimė, jie girdi tik tą, kuris tą baimę sukelia, – atsakė tvirtu karišku balsu ir atsisėdęs vėl užsidėjo ausines.
Kapitonas, pirmasis padėjėjas ir pora karininkų tylomis žiūrėjo į mažą, truputį sukrypusią ir susikūprinusią Stepono nugarą.
– Kiek laiko mes klausysimės to siauraakio labuso pasakų? – piktai prabilo pirmasis padėjėjas. – Negi nematote, kad jis mus visus vedžioja už nosies? Įvilios į spąstus. Teisingai sakė draugas Vareikinas, – Steponas išgirdęs tą vardą truputį susigūžė, – kad jis priešų agentas. Išprovokavo incidentą, o dabar, netekus pagrindinio akustiko, kabins mums makaronus ant ausų. Tuoj pat...
– Nutilkite! – riktelėjo neiškentęs kapitonas. – Jei jūs dar kartą prisiartinsite prie šios kajutės ir terorizuosite akustiką Steponą Kazlauską, aš jus kartu su Vareikinu uždarysiu motoriniame skyriuje.
– Grasinate! – riktelėjo pirmasis padėjėjas. – Viskas bus tuo pat pranešta vadovybei.
– Jokių dabar pranešimų. Netoliese yra priešų laivai, įsakau laikytis absoliučios eterio tylos. Bandymą pasiųsti bet kokį pranešimą laikysiu kaip kapitono įsakymo nevydimą ir siekį perduoti priešui mūsų koordinates, o už tai – be teismo ir tardymo į torpedų šachtą vietoje torpedos. – Kapitonas pasisuko į iš pykčio iškreiptą pirmojo padėjėjo veidą. – Jei labai norite, eikite pas Vareikiną ir abu rašykite raportą. Aš atleidžiu jus nuo tarnybos. Laisvas, galite eiti, – griežtai įsakė kapitonas.
– Na, mes dar pažiūrėsime, kas ką atleis ir kas lįs į torpedų paleidimo šachtą, – sušvokštė pirmasis padėjėjas ir sparčiai nuėjo.
– Pasodink šalia Stepono Aliošą, te nesitraukia nuo jo nė per žingsnį, ir svarbiausia neprileisk prie jo anų, – tarė tyliai kapitonas šalia stovėjusiam karininkui ir pridūrė. – Visi karininkai, išskyrus pirmąjį, pas mane į pasitarimą, komandai pilna karinė parengtis, – įsakė kapitonas ir vėl prisėdo prie Stepono. – Vietoje Ivano šalia tavęs pabus Alioša.
– Jis suklijavo Natašos širdutę? – paklausė nenuleisdamas akių nuo aparatūros.
Labaznikovas linktelėjo galvą.
– Jis geras jūreivis, – sušnibždėjo akustikas.
Kapitonas patapšnojo per petį ir išėjo, o į jo vietą netrukus atsisėdo Alioša.
