1950 metais Vilniuje gimęs K. Latoža – buvusios Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos žaidėjo Vytauto Latožos sūnus. Jaunesnysis Latoža net penkiolika metų (1968-1983 m.) praleido žaisdamas „Žalgiryje“, vėliau treniravo šį klubą ir Lietuvos rinktinę, o dabar futbolo paslapčių moko Vilniaus futbolo mokyklos (VFM) auklėtinius.
„Darbas su vaikais malonus, bet turi ir savų niuansų. Jie dabar šiek tiek išlepę, o tai ir tėvų „nuopelnas“.
Būdavo, skambina tėvai ir klausia, ar bus tą dieną treniruotė. Nesupratęs klausimo esmės nustembu, kodėl ji turėtų neįvykti. Sako: juk lyja. Jeigu taip, tai Anglijoje futbolas jau būtų išnykęs, – šypteli „Žalgirio“ legenda. Aišku, šiame darbe svarbi ir psichologija, reikia sugebėti prieiti prie kiekvieno vaiko, susikalbėti su juo. Juk kiekvienas yra asmenybė su savais poreikiais ir siekiais. Bet kažkaip atrandame bendrą kalbą.“
K. Latoža neabejoja – futbolas jam buvo užkoduotas genuose. Stebėdavo, kaip žaidžia tėvas, vėliau per rungtynes stadione žalgiriečiams padavinėjo kamuolius, kieme su draugais mėgino atkartoti savo kumyrų judesius. Daug bei sunkiai treniravosi ir sulaukęs vos 18 metų, pagaliau tapo žalgiriečiu.
Futbolą sapnavo ilgai
– Jūsų tėvas, žinoma, nebuvo patenkintas, kad pasirinkote futbolininko kelią. Tačiau savo pasiekėte? – pradėjome pokalbį su K. Latoža.
– Jis akcentavo, kad pirmiausiai man turi rūpėti mokslai. Jei gaudavau prastą pažymį – neišleisdavo į treniruotes, tuoj skambindavo treneriams, kad nepriimtų manęs, kol nepasitaisysiu. Tais laikais pragyventi vien iš futbolo buvo sudėtinga, todėl tėvas norėjo, kad įgyčiau išsilavinimą. Jo raginamas įstojau į statybos inžineriją tuometiniame VISI (dabar – VGTU). Sportuojant studijuoti buvo sunku, bet mokslus baigiau. Dėl jų net kvietimų į tuomečio Leningrado „Zenit“ ir Maskvos „Spartak“ atsisakiau.
– „Žalgiryje“ debiutavote 1968-aisiais. Koks jausmas jaunuoliui atsidurti tarp futbolo garsenybių?
– Ooo... Stasys Ramelis, Romualdas Juška, Benjaminas Zelkevičius, Gintautas Kalėdinskas – žaisti su jais buvo labai netikėta ir malonu. Treneris Zenonas Ganusauskas rizikavo mane, aštuoniolikmetį dublerių žaidėją, perkeldamas į pagrindinę komandą. Tiesa, tą sezoną „Žalgiriui“ sekėsi prastokai, todėl treneriui teko imtis nestandartinių sprendimų. Ir pasirinko mane. Bet meistrai priėmė draugiškai, greitai įsiliejau į kolektyvą.
– Vėliau su Valdu Kasparavičiumi sudarėte tvirtą vidurio gynėjų porą.
– Žmonės kalbėjo, kad mūsų duetas labai patikimas. Matyt, ne veltui. Abu buvome panašaus stiliaus žaidėjai, puikiai susižaidę, suprasdavome vienas kitą iš žvilgsnio. Mokėjome aikštėje užsiimti geras pozicijas.
– Teigėte, kad per visą karjerą neuždirbote nė vieno 11 metrų baudinio į „Žalgirio“ vartus?
– Niekada. Padėdavo staigi reakcija ir instinktai. Net kritinėse situacijose, praleidęs puolėją, jo negriaudavau, nes jausdavau, kad į pagalbą skuba vartininkas ar kitas gynėjas. Bet taip pat niekada nepasitraukdavau į šalį ir neleisdavau varžovui smūgiuoti. Karštų situacijų buvo ne viena dešimtis. Tačiau geri gynėjo įgūdžiai padėdavo išvengti pražangos.
Be to, tais laikais mes mokėdavome ne tik išmušti kamuolį, bet ir organizuoti atakas. Buvome techniški ir branginome kamuolį. Kai pasižiūriu į dabartinių gynėjų klaidas, arba kaip jie be ceremonijų išmuša kamuolį – už galvos norisi griebtis. Mus stengtis vertė ir didelė konkurencija. Neturėjome kontraktų, tad žaidėme susikaupę ir atsakingai. Padarysi rimtesnę klaidą – keliausi ant atsarginių suolo ir sėdėsi kol kelnes ant jo sutrinsi.
– Kodėl jus praminė Kaizeriu? Ar tik ne dėl to, kad idealizavote taip vadintą vokietį F. Beckenbauerį?
– Daug metų prabėgo, negaliu visko prisiminti tiksliai, bet yra dvi versijos. Be abejo, man labai patiko F. Beckenbauerio žaidimas. Žavėjausi jo elegancija ir technika, nes žaidžiau toje pačioje pozicijoje. Žinodami tai, draugai galėjo prilipdyti šią pravardę. Kita versija – lankydamasis Berlyne nusipirkau ilgą vokišką paltą su diržu. Tokį, kurį dėvėdavo Vokietijos imperatorius Vilhelmas, vadintas Kaizeriu.
– Ar su F. Beckenbaueriu gyvai neteko susitikti?
– Deja. Sovietmečiu mes buvome tokie suvaržyti, kad be griežtos kontrolės į užsienį retai išvykdavome. Ir F. Beckenbauerį stebėdavau tik televizoriaus ekrane. Pirmą kartą jį žaidžiantį pamačiau 1966 metų pasaulio čempionate Anglijoje. Išskirtinis žaidėjas. Dar žavėjausi Maskvos CSKA žaidusiu Albertu Šesterniovu. Greitas ir solidus futbolininkas. Buvo ko pasimokyti iš jo.
– Dubens kaulų trauma jūsų sportinę karjerą nutraukė, kai buvote 32-ejų. Tada mesti futbolą su- laukus tokio amžiaus atrodė normalu. Trūko atstatomųjų priemonių?
– Solidūs klubai dabar turi viską, ko reikia žaidėjams atsigauti. Ką turėjome mes? Pirtelę miesto centre, į kurią eidavome pėsčiomis, ir visokių neaiškių vitaminų. Gydytojas komandoje dirbo, bet medicina dar nebuvo tiek pažengusi. Man siūlė operuotis, tačiau nusprendžiau viską baigti. Pasitraukti iš sporto buvo be galo sunku. Futbolą dar ilgai sapnavau, atrodė, kad toliau žaidžiu.
– O dabar dar sapnuojate futbolą?
– Retokai. Sapnuoti baigiau praėjus 5-6 metams po karjeros pabaigos. Dabar pajėgiausių Europos klubų rungtynių stebėjimas yra lyg sapnas (juokiasi). Visgi man pasisekė po žaidėjo karjeros iš karto sėkmingai peršokti į trenerių korpusą. Tais pačiais 1983 metais tapau „Žalgirio“ dublerių trenerio Vytauto Gedgaudo padėjėju ir spartakiadoje užėmėme pirmą vietą. Tai suteikė stiprų postūmį ir motyvacijos užtaisą toliau dirbti treneriu. Taip ir dirbu iki šiol.
Kvietė net „Ajax“
Paskutinį jūsų karjeros sezoną su „Žalgiriu“ iškopėte į SSRS aukščiausiąją lygą. Bet komandoje kilo maištas, po kurio turėjo trauktis treneris B. Zelkevičius. Kas tuomet įvyko?
– Apie tai nėra malonu kalbėti netgi šiandien. „Žalgiryje“ buvau kapitonu - tarpininku tarp trenerio ir futbolininkų. Kai patekome į aukščiausiąją lygą, „chebra“ tikėjosi paskatinimų – butų, premijų ar kito gėrio. Tačiau negavo nieko, ir tai buvo pirmoji konflikto kibirkštis. Dėl traumos su „Žalgiriu“ negalėjau važiuoti į stovyklą Adleryje. Tik komandai sugrįžus sužinojau, kad Adleryje įvyko maištas, ir dalis žaidėjų pareikalavo trenerio trauktis.
– Pasak statistikų, „Žalgiryje“ sužaidėte daugiau nei 500 rungtynių. O kurios labiausiai įsirėžė į atmintį?
– Tikriausiai tos, kurios nulėmė mums kelialapį į SSRS pirmąją lygą. Buvo 1977 metai. Pralaimėjome Nalčiko „Spartak“ komandai išvykoje 0:2, namie pasiekėme revanšą 2:0, visi drauge sėdome į vieną lėktuvą ir iš Vilniaus skridome į Kišiniovą žaisti lemiamų rungtynių neutralioje aikštėje (pauzė). Kaip mes tuomet privertėme teisėją atšaukti į mūsų vartus kritusį įvartį! Nalčiko komanda įmušė iš aiškiausios nuošalės, jų žaidėjas buvo keli metrai mums už nugarų. Puolėme protestuoti. Prisimenu, kaip rungtynių išvakarėse kartu su Juzefu Jurgelevičiumi pro viešbučio langą Kišiniove išvydome įdomų vaizdelį. Matome, eina Nalčiko klubo vadovai su portfeliais rankose ir mums modami ironiškai šypsosi. Pasirodo, pas teisėjus ėjo. Taigi, mes ginčijomės ir privertėme teisėją atšaukti savo sprendimą. Tai buvo vienintelis atvejis per mano karjerą, kai arbitras pakeitė sprendimą. Stebuklas. O tas rungtynes laimėjome 1:0 ir patekome į pirmąją lygą.
– Į savo gretas jus kvietė „Zenit“ ir „Spartak“, žadėjo puikias sąlygas, bet likote Vilniuje. Kodėl?
– Pirmiausiai dėl tėvų. Jie spaudė likti Vilniuje ir baigti inžinerijos mokslus. Visgi ir pats buvau prisirišęs prie namų, prie Vilniaus, esu sėslaus būdo. Be to, didelį vaidmenį šioje istorijoje suvaidino pagarba ir dėkingumas „Žalgiriui“. Kuo būčiau tapęs, jei ne „Žalgiris“ ir trenerių pasitikėjimas? Galbūt niekuo. Norėjau likti čia ir atsidėkoti klubui, kuris man davė labai daug.
– Dar įdomesnė, neįtikėtinai skambanti istorija apie Olandijos grando Amsterdamo „Ajax“ kvietimą.
– Su SSRS jaunimo rinktine dalyvavome turnyre Olandijoje. Susirinko rimti klubai – „Ajax“, Roterdamo „Feyenoord“, Londono „Tottenham“, „Coventry City“. Buvau vienintelis į komandą deleguotas pirmosios lygos žaidėjas. Nepaisant to, sužaidžiau gerai, užėmėme pirmą vietą. „Ajax“ jau tuomet dairydavosi perspektyvių žaidėjų ir pateikė pasiūlymą man. Žadėjo 4 tūkst. guldenų atlyginimą per mėnesį. Tiek kainavo geras automobilis. Vaikštau po Amsterdamą, o parduotuvių vitrinose naujos mašinos stovi. Mes mėnesius ar metus eilėje laukdavome, kol turėsime galimybę įsigyti mašiną, o ten – imk ir pirk, jei tik turi už ką. Būčiau priėmęs „Ajax“ pasiūlymą – turėčiau bėgti iš Lietuvos neva dėl tėvynės išdavimo. Mano šeimai liūdnai pasibaigtų. Nurijau seilę ir grįžau į Vilnių. Puikiai suvokiau, kuo tai galėjo baigtis.
– „Kampinis kaip baudinys – kas trečią įmušdavau“. Ši sparnuota frazė priklauso jums?
– Ne visai taip, kaip kalba žmonės. Taip sakydavo žaisti į Vilnių atvykdavę Jarolsavlio „Šinnik“ futbolininkai. Tai jie šios frazės autoriai. Nes tiek aš, tiek V. Kasparavičius, taip pat kiti žalgiriečiai gerai atakuodavome galva po kampinių ir standartinių situacijų, įmušdavome nemažai įvarčių. Todėl „Šinnik“ žaidėjai kartą tarė: „Na, pribaltai, kampinis jums lyg baudinys.“
– Bet legendinėmis tapusias jūsų frazes ir pokštus buvę auklėtiniai cituoja iki šiol. Iš ko paveldėjote aštrų liežuvį?
– Gal iš tėvelio. Jis turėjo neblogą humoro jausmą. Žinoma, aš tų frazių iš anksto nebuvau prikūręs. Tiesiog spontaniškai šaudavo į galvą ir išrėždavau. Kartais būtina ir pajuokauti, negi visą laiką rėksi ant žaidėjų. Juk futbolininkai irgi žmonės, mėgsta humorą.
Šventės, teisėjai ir algos
– Kaip žalgiriečiai leisdavo laiką, kai nebuvo nei telefonų, nei kompiuterių, nei kabelinės televizijos?
– Nieko per daug nesugalvodavome, tad per treniruotes atlikdami kokį nors pratimą dėl azarto varžydavomės, pavyzdžiui, dėl kiaušinienės. Vikresni per sezoną tų kiaušinienių ir 60 sukaupdavo. negi tiek suvalgysi? Tuomet konvertuodavo į kokį kitą patiekalą.
Bet kartais iš tiesų būdavo nuobodoka. Ypač, kai likus dviem dienoms iki rungtynių paskelbdavo karantiną ir komandą uždarydavo. Apsivilkdavome aprangas, pavaikščiodavome prieš veidrodį maivydamiesi, po to vėl sulankstydavome ir padėdavome. Mėgome kortomis pliekti, nors tuomet tai buvo draudžiama. Sykį mums lošiant užėjo treneris. Mūsų vartininkas net pro langą iššoko bijodamas nemalonumų. Gerai, kad neaukštai buvo, sėkmingai nusileido. Juk vartininkai šiek tiek ir akrobatai.
– O pašėlti į miestą išeidavote?
– Kai tarp rungtynių būdavo ilgesnė pertrauka, kartais įkišdavome nosį į kokį barą. Bet nuolatos neūždavome. Treniruočių krūviai buvo tokie, kad po jų ne gėrimai galvoje sukdavosi. Be to, mieste mus atpažindavo, ir jei tik kas ne taip – tuoj pranešdavo komandos vadovams. Treneriai pažinojo visų barų ir kavinių direktorius, jie per mūsų rungtynes sėdėdavo centrinėje tribūnoje. Išlėkti už miesto galimybių irgi nelabai buvo. Tokių puotų, apie kokias pasakojo tuometinio Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, turėjome gal tik vieną kitą. Beje, žinau, kad mūsų bazėje pas futbolininkus kartą nakvojo Arvydas Sabonis. O kitą dieną su „Žalgiriu“ Sporto rūmuose įveikė Vilniaus „Statybą“.
– Tais laikais futbolininkai buvo žvaigždės?
– Pasirodę mieste jutome į mus nukreiptus žmonių žvilgsnius. Juk daug jų ateidavo į rungtynes, futbolui buvo išskirtinis dėmesys. Mane ir dabar retkarčiais užkalbina. Keista, nes šitiek metų praėjo. Pats niekur viešai nesirodau, atrodo, kas čia gali prisiminti. Bet netgi miške grybaujant staiga išgirstu: „O, Latoža, labas!“ Užkalbina, prisimena tuos laikus, padėkoja už smagias akimirkas. Jei prisimena ir geru žodžiu mini, tikriausiai į kamuolį pataikydavome.
– Apie teisėjavimą SSRS čempionatuose taip pat sklando nemažai legendų. Jautėte, kad anuomet vykdavo slaptas klubų darbas su teisėjais?
– Teisėjavimas iš tiesų buvo didelė problema. Kartais stebėdavomės, kaip Vilniuje lengvai įveikę varžovus, jų aikštėje pralaimime. Ir nieko negalime padaryti – tai įvarčio neįskaito, tai nuošalę ar pražangą fiksuoja, tai baudinį į mūsų vartus skiria. Sykį po pralaimėjimo išvykos rungtynėse oro uoste sutikome gerai įkaušusius teisėjus. Nešėsi dovanų visokių, net padangas tempė. Jos tada buvo deficitinė prekė. Įniršis apėmė, o jie atsiprašinėja: „Nepykit, gal kada nors ir pas jus atvažiuosime...“
– Ar „Žalgiris“ tardavosi su teisėjais?
– Kategoriškai tvirtinti negaliu. Kalbėta, kad tuometis komandos administratorius Aleksandras Fondis kartais pasisukinėja, kur reikia. Bet kažin, ar tai turėjo didelės įtakos – „Žalgiris“ neturėjo tiek daug pinigų, kad dar ir teisėjus papirkinėtų. Tačiau tas tamsusis užkulisinis pasaulis SSRS lygoje tikrai egzistavo.
– Kiek uždirbdavo žalgiriečiai?
– „Žalgirio“ dubleriai buvo įforminti kaip sporto instruktoriai ir per mėnesį gaudavo po 120–160 rublių.
Pagrindinės komandos nariai buvo įvairių profesijų, gaudavo fiktyvias priemokas. Per mėnesį uždirbdavome nuo 300 iki 500 rublių, dar galėjome tikėtis iki 80 rublių už sėkmingą bilietų prekybą. Tuo metu vidutinė alga siekė 160 rublių. Taigi, gyvenome geriau už statistinį vilnietį. Po kelių sezonų gaudavome butą ir paskyrą automobiliui įsigyti. Visgi Kijevo „Dynamo“ ar Donecko „Šachtar“ siūlydavo bent du kartus didesnius atlyginimus.
– Veteranai kalba, kad legendinis „Žalgiris“ jiems reiškė viską. Ką jums reiškia šiuolaikinis „Žalgiris“?
– Stebiu žalgiriečių pasirodymą. Pasikeitė laikmetis, pasikeitė ir komandos formavimo stereotipai. Man šiek tiek gaila, kad „Žalgiryje“ sumažėjo vietinių žaidėjų, bet dabar visur tokios tendencijos. Norėčiau, kad komandoje žaistų daugiau lietuvių, o atvykę legionieriai būtų aiškūs lyderiai ir taptų pavyzdžiu vietiniams. Deja, nemažai jų niekuo neišsiskiria. Vis dėlto reikia suprasti, kad šiuolaikiniame futbole klubai jau tampa ir savotiškais komerciniais projektais, kuriais siekiama pasipelnyti. Apskritai turime pasidžiaugti, kad klubas išliko, nes galėjo žlugti. Jau geriau toks „Žalgiris“, nei jokio.
Muštravo brazilus
– Prieš kelerius metus pareiškėte, kad mūsų nacionalinė rinktinė yra „puiki vieta treneriui nusilaužti sprandą“. Dėl didelių sirgalių ambicijų nusivylimai tarsi užprogramuoti. Bet 1998–1999 m. pats to ėmėtės.
– Taip. Ir po to sugalvojau tą posakį. Dirbti rinktinėje tikrai labai sunku. Futbolo gerbėjų lūkesčiai dideli, kartais net nepamatuoti. Po nepriklausomybės atkūrimo žmonės futbolą lygino su krepšiniu ir kažko tikėjosi. Tačiau senajai kartai pasitraukus, po truputį prasidėjo smukimas, kol galiausiai praėjusiame atrankos cikle surinkome 6 taškus. Be abejo, už rezultatus atsako treneris. Tačiau Lietuvos rinktinės galimybės taip pat turi ribas. Po darbo joje dar joks treneris nepadarė karjeros. Nelinksma, bet tai tiesa.
– Tačiau ir jūs po darbo su rinktine patraukėte į Farerų Salas treniruoti mėgėjiškos „Vagar“ komandos. Kodėl pasirinkote tokią egzotiką?
– Viliojo neatrasta patirtis. Po nenusisekusio ciklo su Lietuvos rinktine jaučiau nusivylimą ir liūdesį, apėmė įvairūs apmąstymai. O čia – neįprastas kvietimas iš komandos, kuri tik iškopė į aukščiausią Farerų Salų lygą. Ekipoje – mėgėjai, ateidavę treniruotis po darbų. Daug nedvejojęs sutikau, norėjau smegenis pravėdinti, pabūti kitoje aplinkoje. Buvo įdomi patirtis. Farerų salose savita gamta, be augmenijos, su vulkaninės kilmės uolienomis. Mėgavausi žvejyba, stebėjau banginių medžioklę, už ją salų gyventojai stipriai kritikuojami. Atsivežiau ten dukras ir tai pakeitė jų gyvenimus. Abi ištekėjo už danų ir šiuo metu gyvena Danijoje. Pabėgo nuo baisaus tėvo (juokiasi).
– Jūsų treniruoti futbolininkai prisimena alinančias fizinio rengimo treniruotes. Tai – tarsi K. Latožos vizitinė kortelė. Kodėl buvote toks griežtas?
– Žinote, kažkada pastebėjau, kad mūsų futbolininkai užsieniečiams stipriai nusileidžia atletiškumu. Dirbdamas „FC Vilniaus“ klube susipažinau su britų metodika. Atlikus maksimalaus deguonies suvartojimo testus (VO2 max), rezultatai nuvylė. Mūsiškių rodikliai siekė tik 40-45 k./min., kai didelį krūvį patiriančių atletų rodiklis turi būti 60-70 k./min. Taigi, mes nusprendėme pakelti šį rodiklį didindami krūvius. Puikiai suprantu, kad vien fiziniu pasirengimu aukšto lygio futbolininko neišugdysi. Reikia ir greito mąstymo, koordinacijos, techninių įgūdžių. Tačiau iš to sunkaus darbo išėjo vienas neblogas „produktas“ (pašnekovas parodė 2006-2007 m. „FC Vilniuje“ žaidusio brazilo Paulinho registracijos kortelę).
– Žinoma, tikriausiai nerasime futbolo gerbėjo, kuris nežinotų Paulinho žaidimo A lygoje fakto. Kaip sekėsi su juo dirbti?
– Jis taip pat skundėsi dideliais krūviais, bet turėtų pripažinti, jog Lietuva jam šį tą davė, padėjo siekti karjeros. Dabar laukiu, kada Brazilija laimės pasaulio čempionatą – galėsime girtis, kad treniravome būsimą čempioną. Paulinho turėjo tinkamus fizinius duomenis ir pasižymėjo geru smūgiu. Nepasakyčiau, kad buvo visa galva pranašesnis už kitus, šiek tiek stokojo greičio, bet sugebėjo tapti aukščiausio lygio futbolininku.
– Kokie prisiminimai išliko apie „FC Vilniaus“ projektą ir jo sumanytoją verslininką Algimantą Breikštą?
– Šis klubas galėjo nemažai pasiekti. Bet viskas ėmė byrėti 2007 metų sezono viduryje. Mums skyrė techninį pralaimėjimą, kai vietoje A lygos rungtynių Šiauliuose išvykome į komercinį turnyrą Austrijoje. Tikslas buvo ten parodyti savo legionierius ir juos pelningai parduoti. Joks klubas taip nesielgtų, jei neturėtų finansinių sunkumų. Jau vykdami į Austriją supratome, kad piniginiai reikalai prasti. Klube buvo sukurta įdomi premijavimo sistema. Už kiekvieną paeiliui laimėtą pergalę premijos kildavo aritmetine progresija. Pralaimi – vėl viskas nuo pradžių. Na, o pats A. Breikštas labai rūpinosi komanda. Deja, pinigų upelis išseko ir – viskas. Tą sezoną baigėme su jaunimu ir užėmėme 7 vietą, nors vienu metu net pirmavome lygoje.
– Į „FC Vilniaus“ klubą brazilus vežė būriais. Kaip sekėsi visus juos suvaldyti?
– Tarp jų visokių pasitaikydavo. Buvo tikrų profesionalų, rimtai vertinusių savo profesiją. Su tokiais vienas malonumas dirbti. Bet atvažiuodavo ir tokių, kurių didžiausias noras buvo pasilinksminti naktiniuose sostinės baruose, o apie aukšto lygio futbolą jie neturėjo supratimo. Daug brazilų atveždavo, bet daug jų ir atsisakydavome.
– 2007 metais Škotijos spauda rašė, kad K. Latoža turi tapti naujuoju Edinburgo „Hearts“ treneriu. Bet netapo. Kodėl sutartis taip ir nebuvo pasirašyta?
– Kodėl persigalvojo, Vladimiro Romanovo aš neklausiau. Bet akivaizdu, kad jis turėjo daugiau kandidatų. Abejonių buvo, žinojau, kad V. Romanovas trenerius keičia kaip kojines, tačiau pasiūlymą būčiau priėmęs ir į Edinburgą važiavęs.
– Netgi tuomet, kai V. Romanovo aplinka skelbė, kad naujas „Hearts“ treneris turės 50-60 proc. įgaliojimų valdyti komandą, bet ne 100? Įmanoma dirbti tokiomis sąlygomis?
– Praktika rodo, kad labai sunku. Žinome, kuo baigiasi, kai klubų savininkai parenka komandos sudėtį ir taktiką. Investuodami pinigus jie įsivaizduoja, kad vairuoti komandą labai paprasta, imasi nelogiškų idėjų. Per televizorių prisižiūrėję aukščiausio lygio futbolo jie nori, kad žaistų daugiau puolėjų ir mažiau gynėjų, kad komanda muštų po 5 įvarčius ir visus triuškintų. Tai tiesiog nerealu. Tokie strategai aprimsta, tik kai kelis kartus gauna po tris įvarčius.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad vertinate pastovumą ir esate sėslus žmogus. Štai ir Vilniaus futbolo mokykloje dirbate 8 metus. Kiek dar ilgai treniruosite vaikus?
– Norėčiau pabaigti darbą su savo grupe. Dabar jie – penkiolikmečiai. Tarp jų yra labai įdomių ir perspektyvių vaikinukų. Tačiau 16-17 metų amžiaus riba futbole yra aukštas barjeras, kurį peršoka toli gražu ne visi. Perėjimas į vyrų futbolą sudėtingas procesas tiek fizine, tiek psichologine prasme, tik stipriausieji atlaiko šį išbandymą. O taip pat treneris privalo įžvelgti jaunuolio potencialą, net jei jis tarp bendraamžių neišsiskiria.
Galiu pateikti pavyzdį. Tas pats Fiodoras Černychas paauglystėje buvo mūsų akiratyje, kai dirbome „FC Vilniuje“. Tačiau A. Breikštas juo nesusižavėjo, sakė, kad tai eilinis pilkas žaidėjas rusiška pavarde. Bet treneris Nikolajus Pupkinas tikėjo F. Černychu ir įžvelgė jo potencialą. N. Pupkinas padėjo F. Černychui išvykti į Mogiliovo „Dnepr“ klubą Baltarusijoje, nes čia jis buvo niekam nereikalingas. Baltarusijoje Fiodoras sutvirtėjo, subrendo ir prašom – dabar jis geriausias mūsų futbolininkas.
Daug lemia ir vaikinų charakteris, užsispyrimas, motyvacija. Didžiosiose valstybėse labai stiprios šeimos tradicijos palaikant vieną klubą. Jos perduodamos iš kartos į kartą, vaikai nuo mažens vedami į stadioną ir savotiškai susigyvena su palaikoma komanda, po to bando patekti į jos akademiją. Deja, tokių futbolo kultūros tradicijų neturime, nes mūsų klubai dažniau žlunga, nei švenčia istorines sukaktis.
Taigi, dar 2-3 metus padirbėsiu futbolo mokykloje, kol išleisiu savo 15-mečių kartą. O tada – į pensiją. Į nedidelę savo sodybą Vilniaus rajone. Žvejoti, grybauti. Užteks.
Autorius: Vilmantas Remeika
