– Kodėl moterys savo išvaizdą nuvertina, o vyrai mano, kad aplinkiniams yra patrauklesni, nei yra iš tiesų?
– Moterys ne nuvertina savo išvaizdą, o tiesiog per daug dėl jos nerimauja ir itin ją sureikšmina. Taip atsitinka todėl, kad mūsų visuomenėje moterims yra užkelta itin aukšta išvaizdos kartelė ir su moterų išvaizda labai tiesiogiai siejama jų sėkmė gyvenime – tiek asmeniniame, tiek profesiniame. Nebūsi graži – nesusirasi vyro. Nebūsi graži – pralaimėsi profesinėje kovoje gražesnei, reprezentatyvesnės išvaizdos konkurentei. Natūralu, kad tokioje aplinkoje, kur mergaitės nuo mažumės yra ugdomos būti patraukliomis kitiems, mergaitės ir moterys labai nerimauja, kai tų išvaizdos standartų neatitinka.
Kultūroje, kurioje moters senėjimas siejamas ne su profesine ar asmenine branda, o su grožio praradimu, nėra ko stebėtis, kad dažna moteris jaudinasi ar jaučiasi kalta dėl natūraliai atsirandančių kūno ir išvaizdos pokyčių. Vyrai tokio didelio spaudimo būti gražūs kitiems nejaučia. Apie vyrą liaudyje sakoma „svarbu, kad vyras nebūtų baisesnis už velnią“. Vyras rečiau spraudžiamas į nepasiekiamą tobulos išvaizdos idealą ir dėl to neretas vyras gali manyti, kad nepaisant to, kokia yra jų išvaizda, jie bus matomi kaip pakankamai patrauklūs.
–Kodėl visuomenėje aukštesni išvaizdos standartai yra keliami moterims, o žemesni vyrams? Nuo ko tai priklauso, kas tai lėmė?
– Tai lėmė ir tebelemia kultūriniai lyčių standartai ir mūsų turimos nuostatos. Moteris mes matome kaip klusnias, ramias, rūpestingas, patrauklias. Iš esmės moterys yra matomos per tai, kiek jos naudingos ir vertingos kitiems (vyrams, vaikams ar apskritai visuomenei). Ilgus šimtmečius moterys neturėjo savo balso ir jų žmogiškoji vertė būdavo matoma tik per tai, kiek ji naudinga šeimai. Viešajame gyvenime ji teisių neturėjo – nei balsuoti, nei turėti nuosavybę, nei spręsti, už ko tekėti, ar ko mokytis. Paprastai kalbant – moterys atliko labai aiškiai apibrėžtas ir jai priskirtas funkcijas – džiuginti vyrą (taip pat jo akis) bei rūpintis vaikais ir namais. Kai moteris yra matoma kaip objektas su apibrėžtomis funkcijomis, o ne orus teises turintis subjektas, atrodytų, ir galima ją vertinti pagal atskirus stereotipinius bruožus – kiek ji graži, rūpestinga, naudinga.
Dabar, kai mes pradedame atpažinti lyčių stereotipus bei matyti, kiek jie yra netikslūs ir ribojantys konkretaus žmogaus augimą, mes pradedame piktintis, kodėl mes moteris ir vyrus vertiname pagal kažkokių funkcijų atlikimą, o ne už tai, kad jie yra tiesiog žmonės? Tačiau vis dar tendencija yra liūdna – paauglystės sulaukusių merginų savivertė drastiškai krenta lyginant su vaikinų, nes joms kūno ir išvaizdos pokyčiai sukelia be galo daug streso ir nesaugumo. Ir iki šiol merginos ir moterys skiria nepamatuojamą laiko kiekį ir pinigų išvaizdos tobulinimui – tam, kad būtų patrauklios kažkam kitam ir tam, kad atitiktų visuomenės dirbtinai sukurtus ir primestus nerealistiškus išvaizdos standartus. Liūdna, kad taip yra, bet tai nesikeis tol, kol mes – tiek tėvai, tiek visuomenė apskritai – reikalausime, kad mergaitės nuo mažumės būtų „gražiausiomis pasaulyje princesėmis“, nes jei tokiomis nebus neva niekas į jas nežiūrės ir jos visą gyvenimą bus nelaimingos.
– Moterys save suvokia bendraudamos su aplinkiniais, save vertina pagal santykius su žmonėmis, o vyrai save vertina pagal pasiekimus: turimą darbą, uždirbamą atlyginimą, gražią žmoną šalia? Ar tai tiesa ir kodėl?
– Taip. Šitaip atsitinka dėl skirtingų lūkesčių berniukams ir mergaitėms nuo gimimo bei dėl skirtingos socializacijos pagal lytis. Jei pasigilintume į tyrimus, pastebėtume, jog mūsų nuostatos apie tai, kas priimtina vyrams ar moterims, veikia mūsų elgesį su kūdikiais, vėliau – vaikais. Pavyzdžiui, berniukams nuo gimimo tėvai ir aplinkiniai yra labiau linkę siūlyti erdvinius ir judėjimo žaislus, daugiau leidžia rizikuoti, mergaitėms siūlomi rūpesčio žaislai, jos labiau saugomos nuo pavojų.
Žaislų funkcija – ugdyti vaiko įgūdžius. Logiška, jei berniukai turės galimybę žaisti su konstruktoriais, kamuoliais, mašinomis, jie ugdysis erdvinius, fizinės ištvermės gebėjimus. Jei mergaitės žais tik su lėlėmis ar pliušiniais žaislais ar pieš, jos ugdysis bendravimo rūpesčio gebėjimus, smulkiąją motoriką. Ilgainiui tos savybės, jei bus nuolatos pastiprinamos, įsitvirtins ir taps dominuojančiomis.
Tyrimai taip pat rodo, kad nuo mažumės tėvai linkę turėti skirtingą emocinį santykį su sūnumis ir dukterimis. Mergaitės nuo kūdikystės ilgiau laikomos ant rankų, su jomis dažniau bendraujama, greičiau reaguojama, kai mergaitė pravirksta. Iš berniuko jau nuo kūdikystės nesąmoningai tikimasi, kad jie turės menkesnį poreikį prisilietimams, emociniam dėmesiui, dėl to mažiau jo ir suteikiama. Apibendrinus, panašu, kad mūsų lūkesčiai mergaitėms skatina jas lavinti su santykiais susijusias kompetencijas, o lūkesčiai berniukams – savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, ryžto siekiant užsibrėžtų tikslų.
– Moterys patiria didesnį spaudimą ištekėti, o jeigu neišteka yra nuvertinamos. Tuo tarpu vyrai, nesukūrę šeimos, visuomenėje vertinami palankiai. Nuo ko tai priklauso, o galbūt šios nuostatos po truputį keičiasi?
– Manyčiau, kad supratimas keičiasi, tačiau spaudimas moterims tuoktis vis dar paplitęs ir jo šaknys, ko gero, yra mūsų tradiciniame supratime apie tai, ką reiškia būti moterimi. Būti moterimi – tai gimdyti ir auginti vaikus. Ir jei moteris neatlieka jai primesto vaidmens, ji junta nepritarimą ir spaudimą tą savo „biologiškai užprogramuotą“ vaidmenį atlikti. O jei prisimintume, kad mes socializuojame moteris būti apibrėžiamomis per kitus (ypač per vyrą ir santuoką), tai nenuostabu, kad moteris, kuri neatlieka jai priskirtos funkcijos, yra matoma kaip kažkuria prasme mažiau vertinga. Vyrai gi yra labiau skatinami būti savarankiški, nepriklausomi, patys už save atsakingi, todėl jie tokio didelio spaudimo dėl šeimos kūrimo nepatiria.
– Kaip žemas savęs vertinimas paveikia tiek vyrų, tiek moterų gyvenimus?
– Apriboja galimybes realizuoti savo unikalų potencialą. Tam, kad galėtum augti kaip asmuo, pirmiausia turi priimti ir vertinti save kaip unikalų, išskirtinį žmogų su savo nepamainoma ir į nieką nepanašia asmenybe. Manymas, kad esi nevertas – meilės, priėmimo, gyvenimo teikiamų galimybių – sukelia daug nerimo ir baimių, kurios veikia kaip stabdis siekiant gyvenimo sėkmės.
