Sunku su juo ginčytis ir smagu, jog jis nepabijojo to pasakyti viešai ir dar nelabai diplomatiškai. Tada iškart pasipylė Maskvos trolių grasinimai Kazachstanui, tačiau ta šalis, turėdama Kinijos užnugarį, Rusijos jau nebebijo. Visgi netrukus po to įvykio atsirado vienas durnius, kuris pripažino Lugandoną. Ir tai nebuvo Lukašenka ar koks nors kitas Maskvos padlaižys, kurių paskutiniu metu yra apmažėję. Tai buvo Sirijos diktatorius Bašaras al-Asadas, kuris, matyt, jausdamas, jog grįžta sunkūs laikai, pabandė įsiteikti Putinui dar labiau. Nežinau, ar tai jam duos bent kokios naudos, nes Putinas yra įklimpęs savo paties sukeltame kare Ukrainoje, tos kvazivalstybėlės yra pastatytos iš oro ir jau metų pabaigoje gali jos būti ten, kur joms ir priklauso, tai yra Ukrainos sudėtyje.
Šis Asado išsišokimas man priminė kelionę į Siriją, įvykusią dar prieš didžiuosius neramumus toje šalyje. Tada mėlynakis Asadas dar nebuvo toks brutalus ir atrodė visai normalus dėdė. Vėliau jis pagedo ir Sirijoje prasidėjo nesąmonės. Jau esu pasakojęs, kaip jis su Putinu niokojo didžiausią Sirijoje Alepo miestą, kuris buvo vieta, priešiškiausia diktatoriui. Alepo istorija yra gan liūdna, skirtingai nei miesto, į kurį pažvelgsime dabar. Miesto, kurio Asadas niekada neniokos, nes tai yra jo namai.
