Meksikietiškas kartelis vidury demokratinės Lietuvos laukų: ar taip gerai ekonomikai, kad verta saugoti šiokį tokį baudžiaviškumą?

Bet Puišė yra geras. Labai darbštus. Štai ir jo vaikai patys iš guminių neišlipa. Tris sūnus privertė baigti Žemės ūkio akademiją. Sakė, vienas ir nenorėjo visai. Iki dvylikos nakties visi Puišės neišlipa iš guminių. Varo tėvas juos dirbti. Dienos šviesos vaikai nemato. Kaip gali tokius milijonieriais išvadinti? Na, man taip pasakojo žmonės. Ką aš pats, vargšas tekstų rašytojas, galiu išgalvoti. Man žemė rūpi dekoratyviškai, kaip sportas ar žaidimas. Prie savo namelio auginu daržoves ir gėles. Tiesa, bulves kišu į žemę. Bet mano auginamos bulvės valo dirvožemį nuo piktžolių. Tokia jų pagrindinė funkcija. Aišku, rudenį jas šviežias suvalgau, pabarstęs krapais. Ausys net lapsi, kaip skanu.

Vienu žodžiu, žemės ūkis kaip verslas man toli toli, ties Jupiterio žiedais. Aš net nesupratau, kaip skaičiuoja Puišės turtus žandyrais. Na štai, liūdnai pagalvojau, kaip toli jau atitrūkome mes, Rašytojų sąjungos nariai, nuo žemės ūkio problematikos. O kažkada juk pagrindinė rašytojų rašymo tema buvo Lietuvos kaimas. Apleidome apybraižų apie žemės ūkį barą visiškai.

Bet kas yra žandyras? Panašu į žandarą? „Žangada“, tai Juleso Verne'o romanas, o žandyras irgi prancūziškai skamba. Kas tai galėtų būti?

Mums prie stalo įveikus pirmą viskio bonkę, jau išdrįsau paklausti, o kas tas žandyras, kurių keliolika turi Puišė ir kuriais matuojamas nežmoniškas Puišės turtingumas.

– Tu durnas gal. Nesupranti? Tai Johnas Deere'as pagal Vilniaus tarimą būtų. Traktorius. Gal du milijonus kainuoja. Ką aš žinau. Bet tikrai daugiau nei milijoną.