„Eurovizijos“ sostinė Turinas: kodėl neapoliečiai į jį nekiša nosies, o užsieniečiai svaigsta nuo kavos, šokolado ir rūmų prabangos

Šiomis dienomis pasaulio dėmesys nukreiptas į Šiaurės Italijos Pjemonto regiono sostinę Turiną. Netrukus šiame ketvirtame pagal dydį šalies mieste įvyksiantis tarptautinis „Eurovizijos“ dainų festivalis traukia ir lietuvius. Ką per kelias dienas nuveikti mieste negaištant brangaus laiko, siūlo Turino senbuvis, privataus Meno licėjaus dėstytojas Paolo Grassano.

Su Paolo esame pažįstami daugiau kaip dvidešimt metų. Turinas buvo pirmasis miestas, kuriame gyvenau beveik metus. Vos sugriuvus Berlyno sienai, dar keli metai prieš man atvykstant į Italiją dėstytojas iš Turino su savo studentais Lietuvą pasiekė savo automobiliu. Jo fotografijos paroda buvo sutikta komplimentais Lietuvos spaudoje.

Šiandien Paolo dirba prestižiniame Meno licėjuje ir pažadėjo, kad „Eurovizijos“ festivalį, kuriuo anksčiau pernelyg nesidomėjo, stebės, nes konkurso programoje dalyvauja lietuvė Monika Liu. Lietuvai dėstytojo širdyje išliko gilūs sentimentai.

Pirmiausia, iš mano pačios patirties, įspėsiu, jog bendravimas su Turino gyventojais nėra paprastas dalykas, nors iš pirmo žvilgsnio jie – panašūs į mus. Paolo – aukštas kaip krepšininkas, lieknas, mėlynakis ir šviesiaplaukis, bet atšiaurus.

Pirmąkart pasilabinus su grynakrauju Turino gyventoju, nereikia stebėtis, kad, kaip man prieš daugelį metų, kils klausimas: „Ar jie tikrai – italai?“ Nes juk Italiją mes patys apipynę stereotipais: temperamentingas „pietiečių“ charakteris, garsiai šneka, gestikuliuoja.