Mamos Ievos pasakojimas: „Su Mantu kartu jau treji metai. Apie vaikus galvojome nuo pat pažinties pradžios. Galbūt dėl to, kad vienas kitą sutikome jau būdami trisdešimties ir norėjome šeimos. O gal kad buvome labai įsimylėję. Mylime vienas kitą ir dabar, tačiau mūsų santykiai tikrai nebe tokie, kokie buvo. Gimus sūnui, nuolat pykstamės, kivirčų ugnį įžiebia menkiausia smulkmena.
Mantą įsimylėjau dėl jo gerumo, paslaugumo, dėmesingumo, darbštumo... Draugės baltai pavydėdavo, kad kasdien išgirsdavau žodį „myliu“, kad be jokios progos sulaukdavau gėlių ar mielų staigmenų, kad man visada būdavo atidaromos durys, padedama užsivilkti paltą. Kai pastojau, visos tik ir kalbėdavo: „Pamatysi, koks nuostabus tėtis bus Mantas...“ Tėtis jis išties puikus, dievina mūsų mažiuką, tačiau man atrodo, kad jis jam skiria per mažai laiko. Grįžęs po darbo namo, pažaidina minutę kitą ir užsiima savais reikalais... Man paaiškina, kad laiką skiria ne sau, o namų buičiai ir šeimos gyvenimo kokybei gerinti. Apmaudžiausia, kad šeštadieniai taip pat dažniausiai skiriami tik ūkio darbams, su draugais susitinkame retokai, o štai sekmadieniais mano vyras ilsisi: skaito, žiūri filmus. Kaip tik sekmadieniai mane ir išmušdavo iš pusiausvyros.