Pralėkę Neapolį nuo milžiniško aukščio viaduko žvilgtelėję žemyn mūsiškiai keliautojai mato siurrealų vaizdą. Saulė spigina ir mus apakina įlankoje stūksantys arabiško stiliaus bažnyčių kampanilių kupolai. Jie žaižaruoja lyg miražas, nes yra dengti spalvota majolika (keramika).

Ne, lėkdami į Kalabriją į Amalfio rivjerą mes neužsuksime. Nors pažiūrėję į kelio ženklus keliautojai protestuoja. Juk galime padaryti V raidės apsisukimą, sako, ir lengvai praplėsime mūsų maršrutą. Šis pasiūlymas mums sukelia vieną ne itin malonų prisiminimą. Kartą teko keliauti su turtingu keleiviu, kuris pasiūlė mums visus įmanomus Amalfio rivjeros malonumus – aperityvus, restoranus, viešbučius su sąlyga, jei vairuosime jo naujausios klasės „Mercedes“ penkių metrų ilgio automobilį su automatine pavara. Tąkart automobilio savininko pageidavimą patenkinome išsukdami iš greitkelio viršuje, o tai reiškia, jog sutikome įvažiuoti į įlanką iš priešingos pusės.

Bet to, kas vyko vėliau, nenorėjo net sapne susapnuoti nei mūsų svečias, nei mes.