Tekstas pirmą kartą publikuotas Delfi.lt 2017-09-06.
Visgi įsiprašyti į Valerijaus dienotvarkę pavyko. Su pašnekovu susitikome Klaipėdos universitete. Kadangi esame ne vietiniai, o automobilį nuo pagrindinių universiteto pastatų palikome gan toli, Valerijus jau iš tolo mums pamojo, link kurios pusės eiti. Mojantį vyrą pamatyti nebuvo taip lengva – neaukštas, apsirengęs kamufliažiniais drabužiais Valerijus tarsi prapuolė aplinkoje. Užsimaskavo – juokais pagalvojau.
„Kodėl jūs neinat per pievą?“ – mums priėjus prie V. Krisikaičio, sėdinčio universiteto kieme ant tamsiai rudai nudažyto medinio suoliuko, paklausė šis. Paaiškinome, kad nenorėjome mindyti vejos. Vyras numojo ranka ir šyptelėjo: „Mes juk pėstininkai, galime eiti tiesiai“. Šyptelėjau ir aš.
„Kiek laiko užtruksime“, – gan griežtai, arba taip pasirodė, paklausė Valerijus. Pasakiau, kad viskas priklauso nuo to, kiek laiko turi pats atsargos karys. „Neturiu visai“, – rimtai sako jis ir kviečia eiti į savo kabinetą, tik įspėja, kad kelis kartus pokalbio metu turės išeiti, mat kitą dieną ruošiasi iškeliauti su šauliais į nardymo stovyklą. Su visomis sąlygomis sutikome. Ir iš tiesų, viso pokalbio metu netilo pašnekovo telefonas.
