Apie kalnus ir mane
Kalnuose nesu naujokas, su savo bičiuliu Andriumi jau ketverius metus bastomės po įvairius Europos kalnynus. Teko keliauti Argentinoje, Patagonijoje po Andus. Truputi esu užkabinęs Islandijos kalnyno. Paskutinis mano sudėtingesnis kalnų žygis buvo Monblano šturmas. Tai buvo geras pasirengimas kopti į kalnus, aukštesnius nei 5 kilometrai.
Ekvadore mano noras buvo pajausti, ką reiškia oro stygius. Buvo smalsu, koks tai jausmas kūne, kai stinga oro. Esu prisiklausęs įvairių istorijų iš alpinistų, kad nesinori valgyti, svaigsta galva, bloga, niekada neatsigauni, paeini penkis žingsnius ir dūsti. Mano kalnų draugas Andrius vis sako, kad Pietų Amerikos kalnai kitokie, jie ne tokie žiaurūs oro stygiumi. Ir iš tikrųjų, iki beveik 4000 m aukščio juose dar auga augmenija. Tačiau iš mano patirties, kalnai niekada nebūna lengvi.
