Žinoma, juk tai, kas saldu, verčia apsilaižyti, alpti iš malonumo, atsiduoti palaimai. Tai, kas saldu, sukelia priklausomybę. O priklausomybė geisti – tai nuodėmė.

Bet ne visada ir ne visur.

Būtent todėl man patinka italų filosofiškas, o ne paraidžiui požiūris į saldumynus. Ne tik į saldumynus, bet ir į Biblijos mokymą. Yra nuodėmė, yra jos geismas, yra geismo šaknys ir istorija. Bet galiausiai, yra ne pasmerkimas, o nuodėmės išpažinimas. Ir... jos atleidimas.

Istorija teigia, kad garsiausi Italijos saldumynai gimė ne pas močiutę virtuvėje, o vienuolynuose. Maldos namuose. Virtuvėje vienuolės, dar dažniau vyrai vienuoliai, juos kūrė pasitelkdami ne tik plačiausią fantaziją, bet didžiausią geismą – valgyti skaniai. Juk kitokiais malonumais savo gyvenimo neturėjo galimybės paįvairinti.

Nuodėmę vienuoliai vėliau išpirkdavo. Išpažintimi, malda, nusižeminimu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją