Septyneri. Metai. Skausmo, sumišusio su viltimi, liūdesio su trumpais prašviesėjimo blyksniais (o gal jau?..), juodos nevilties, kurią pakeisdavo trumpas jėgų plūstelėjimas. Septyneri. Metai. Tarsi amerikietiški kalneliai, kuriuose nusileidimų, deja, buvo daug daugiau nei pakilimų. Ir nors man šiurpsta oda prisiminus tuos septynerius savo gyvenimo metus, aš dėkoju gyvenimui už juos: be jų taip aiškiai nesuprasčiau, kas yra tikrosios vertybės, nežinočiau, kokia trapi gali būti viltis bei kokia ji svarbi, ir net nenumanyčiau, kokia stipri pati esu. 

Papasakosiu, kokį kelią nuėjau, norėdama susilaukti vaikelio, apie tai, kas nutiko, kai, rodos, pasiekiau emocinį dugną

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)