„Vis labiau žeidė jo pasyvumas. Kai paprašydavau imtis iniciatyvos, atsakymas būdavo tik vienas: man su tavim visaip gerai. Na taip, kurgi ne! Kai visada „karnavalą“ ruošiu aš? Kaip jau minėjau, esu apie tai atvirai užsiminusi savo vyrui. Tačiau bėga metai, niekas nesikeičia, tad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Kodėl visą laiką naujovių iniciatore turiu būti aš? Nauji seksualūs atributai, naujos pozos, nauja erdvė – viskas mano dėka. Net malonumų viršūnę pasiekiam abu – tai taip pat mano nuopelnas. Kaip jau minėjau, vyras neslepia, kad jam tai patinka, ir jaučiu, įvertina mane. Tačiau jis pats primena išpaikintą sultoną iš turkiškų pasakų, vis laukiantį naujo stebuklo. O aš tuo tarpu nerimstu: kodėl vien tik aš? Esu kartą skaičiusi, kad pasitaiko vyrų, kurie, sutikę savo idealią meilužę, išsigąsta. Ar gali būti, kad čia apie mus? Kaip man įveikti jo vidinę sieną? Kaip man sužadinti jo norą dalintis savo fantazijomis (jeigu tokių išvis yra) ir pamėginti jas realizuoti? Ar gali vyras bėgti nuo savo svajonių? Deja, jis, mano vyras, visiškai pasyvus. Kaip man jį atgaivinti?“.

Pusiau juokais pateikiau jai pasiūlymus: