Šio straipsnio herojus pasakoja, jog jis išsiskyrė kiek daugiau nei prieš metus. Skyrybos įvyko jo paties iniciatyva, nes suprato, jog nebemyli savo sutuoktinės, jog pradėjo visiškai nesutapti charakteriai. Kol Andrius kasdien išeidavo į darbą, o su žmona matydavosi tik vakare, situacija buvo pakenčiama. „Maniau, kad visi taip gyvena, – pasakoja jis, – maniau, kad normalu, jog jausmai praėjus keleriems vedybų metams išblėsta.“
Vyras pastebėjo, kad ėmė labai skirtis jo ir žmonos pomėgiai, interesai, pavyzdžiui, rudenį jis norėdavo vykti į kokią nors kelionę, į šiltuosius kraštus, o žmona nesutikdavo, ji apskritai visiška namisėda. Vasarą netgi prie jūros retai kada nuvažiuodavo, praktiškai jie niekur nebeišeidavo. Vienintelė pramoga – namų kinas.
Užklupus karantinui ir su juo atėjus tokiems dalykams kaip nuotolinis darbas bei vaikų namų mokymas, Andrius pajuto, jog jam tiesiog nėra kuo kvėpuoti. Namie jis jautėsi tarsi liūtas uždarytas į narvą – jis suprato, jog ten nėra jam vietos: „Neturėjau savo kampo, kur galėčiau ramiai dirbti nuotoliniu būdu, neturėjau jokios, net mažiausios erdvės sau, kad galėčiau ramiai pabūti, pagalvoti. Mano darbas yra sunkus, daug reikia protauti, reikia kūrybinių minčių. Tačiau, kai namie ankšta, mintims tavo galvoje irgi tampa ankšta.
