Ir štai kartą į prabangų restoraną, kuriame turėjo susitikti meilužiai, įžengia Briliantas, prieina prie staliuko, prie kurio sėdi Murka odine striuke, o iš po skverno kyšo nagano vamzdis. Ji, nenuleisdama akių nuo mylimojo bandito, siekia savo ginklo, o Briliantas jai: „Labas, mano Murka, labas, brangioji...“
Mergina gležna rankyte, kuri jau sutepta ne vieno žmogaus krauju, suspaudžia nagano rankeną, bet vagių autoritetas mitresnis – jo delne jau revolveris, laiko jį ištiesęs į Murką, klausia jos: „Ko tu neturėjai? Argi aš tavęs nerengiau? Žiedai ir apyrankės, suknelės ir paltukai – argi aš tau jų nepirkau?“ Gal bandito skruostais nerieda ašaros, bet verkia jo širdis. Verkia ne todėl, kad sudaužyta ar išduota, bet todėl, kad Murka juos įskundė. Jis taria dar sykį: „Labas, mano Murka, labas, brangioji. Labas ir sudie!“ – ir paleidžia šūvį. Vienas į ranką: „Tu mus išdavei ir už tai, štai kulką imk!“ Antras merginai į krūtinę: „Ech, Murka, tu mano Murklyte! Murka, tu mano kačiuk!“ Trečias į galvą: „Ech, Murka – Marusia Klimova, atleisk mylimajam!“ Mergina griūva nuo kėdės ant gražių grindų prabangiame restorane.
