Per ilgąjį savaitgalį pagaliau nuėjau į kiną. Po beveik 2 metų pertraukos. Į kino salę mane pagaliau atviliojo naujausias Jameso Bondo filmas. Na ir faktas, kad penktadienį pasiėmiau laisvą dieną, tad į kino seansą galėjau nueiti vidury baltos dienos. Esant tokiam COVID-19 susirgimų skaičiui nenorėjau, kad būtų daug žmonių salėje. Nesitikėjau, kad salėje būsime tik trise.
Mane pribloškė ir tai, kad per porą metų kino teatre niekas nepasikeitė. Viskas buvo tarsi užkonservuota. Tiesą pasakius, kino teatrai nelabai pasikeitė nuo pat to momento, kai išvis pradėjau sąmoningai juose lankytis.
Per tuos kelis dešimtmečius kai kur atsirado kelios vibruojančios kėdės, prabangesnės salės (pvz. „Forum Cinemas“ turi premium „Luxe“ ir „Immerse“ sales), ryškesni ekranai, tačiau 95 proc. visos kino teatro patirties liko tokia pati. Netgi pagrindinis užkandis vis dar yra popkornai. O mes dar juokiamės, kad kompiuteriuose „Save“ ikona vis dar yra floppy diskas, kurio dabartinė karta akyse nėra mačiusi.
