Kūdikis gimsta visiškai bejėgis. Būtent žmogaus jaunikliai gimsta patys bejėgiškiausi, lyginant su visais kitais žinduoliais. Kai yra sveikas santykis su vaiku, mama ir tėtis (arba vienas kuris nors iš tėvų) turi tikslą pastatyti vaiką ant kojų ir išleisti į savarankišką gyvenimą. Turbūt ne kartą girdėjote stereotipinį pavyzdį, kad gandrai iš lizdo išmeta paaugusius gandriukus, kad šie išmoktų skraidyti.
Tačiau gali viskas būti ir kitaip, kai tėvai nesupranta, kad vaikas nėra jų nuosavybė, kad nėra jų nepateisintų lūkesčių įgyvendintojas, kad nėra tas, kuris gali prisiimti atsakomybę už tėvus, jų savijautą, jų gerovę. Pasaulis yra surėdytas taip, kad tėvai rūpintųsi savo vaikų gerove, o ne atvirkščiai. Net ir aštuoniolikmetis sūnus ar aštuoniolikmetė duktė negali būti atsakinga už savo tėvų emocinę būklę. Tačiau kartais taip būna, kad jie yra verčiami būti atsakingais.
