– Sakėte man: „Septynerius metus ir dar pusę jaučiuosi įstrigusi, juk buvau nusprendusi – sueis 60 ir viskas, baigiu.“ Ar įstrigote, nes padėti tašką yra gąsdinantis veiksmas? O gal, metams bėgant, išeiti tapo nebe taip baisu?

– Ir baisu, ir nelengva, ir nepaprasta. Ne aš viena sulaukiau tokio amžiaus, aplink daug tokių draugų ir draugių, mūsų bendraamžių. Visokių išėjimų mačiau, liūdnų – irgi. Tie septyneri metai, matyt, man buvo duoti, kad prisijaukinčiau suvokimą, jog pasibaigus vienam tarpsniui prasideda kitas. Ir tie tarpsniai visai žavūs: baigei mokyklą – vienas, išvykai iš tėvų namų – kitas, pradėjai gyventi savarankiškai – dar kitas. O paskui – kaip nuo kalno: šeima, vaikai, darbas, atsakomybės. Dabar suprantu, kad mokymosi ir studentavimo periodas buvo pats smagiausias.

Su Jonu susituokėme dar studijų metais, abu mokėmės tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Aš rengiausi tapti istorijos mokytoja, Jonas – kūno kultūros mokytoju. Institutas mums skyrė bendrabutį, gyvenome savarankiškai, tėvai nepadėjo; mokslai, vaikai, o paskui – darbas. Kai pagalvoji, buvo žiauriai sunku.