Draugas atvyksta!
Studijų laikų bičiulis (pavadinkime jį Sauliumi) pranešė, kad kelioms dienoms atvyksta į mano miestą, ir pasiūlė susitikti. Mielai pakviečiau į svečius, pasakiau, kad galės ir pernakvoti svetainėje (ne kartą jau yra nakvojęs ten mums ruošiantis egzaminams). Sutartą dieną nuėjau į stotelę jo pasitikti – iš stoties turėjo atvažiuoti troleibusu. Laukiu, džiūgauju – kaip smagiai mes leisdavom laiką ir kaip iš širdies iš visko kikendavom. Kai kurie grupiokai net manė, kad gal esam giminaičiai ar net brolis su seserim, neva, kaip sakė, net išvaizda mūsų buvo panaši. Sauliaus buvau nemačiusi kelerius metus, svarsčiau, kiek bus pasikeitęs. Nuotraukom nesikeitėm, nes mums ne itin rūpėjo, kaip dabar atrodome, juk nebuvome pora, o tik geri bičiuliai.
Taip, metai keičia žmones, bet nemaniau, kad tiek. Stoviu toj stotelėj, atvažiavo troleibusas, išlipo žmonės, jo nėra. Staiga kažkoks vyriškis išsišiepia ir puola prie manęs apsikabinti. „Labas, kiek ilgai nesimatėm!“ Dieve mano, Sauliaus su niekuo nesupainiojamas balsas. Tik kaip tas balsas atsidūrė to diedo kūne?
