Šliaužiantys akmenys
Plūduriuojantys, šliaužiantys, judantys akmenys... Su šiuo reiškiniu mokslininkai pirmą kartą susidūrė XX amžiaus pradžioje ant išdžiūvusio Racetrack Playos ežero Mirties slėnyje, JAV. Rieduliai, kai kurie sveriantys iki 320 kilogramų, nuo aplinkinių dolomito uolų rieda žemyn į išdžiūvusio ežero dugną ir paslaptingai, be žmonių ar gyvūnų įsikišimo, juda net šimtus metrų, palikdami ryškius pėdsakus. Be to, jie juda (tarsi šliaužia) nebūtinai tiesiai – kartais akmenys pasisuka lanku ar net stačiu kampu. Jų paliekamos vagos negilios, vos poros centimetrų. Bet labai ilgos. Akmenys „keliauja“ grupėmis ir po vieną. Keli gali pradėti judėti sinchroniškai. Kai kurie staiga sustoja arba pakeičia kryptį. Būna, kad grįžta – ima judėti į kitą pusę. Akmenys, sveriantys iki 30 kg, keliauja dažnai, 300 kg luitai – kartą per 2 ar 3 metus. O jų ryškūs ir gilesni pėdsakai išlieka trejus ketverius metus.
