Dabar, kai turim šitą puikų įvadą apie tarakonus ir žiurkes, noriu tik pridėti, kad šiandien bus kiek eklektiškai ir saldžiai, pradžiai apie mano meilužį Stokholmą, ir užbaigsiu apie nemokamų apsikabinimų politiką, praktikuojamą Švedijoje, tai bus toks tarsi lengvas derinys tarp emocinės diarėjos (atsiprašau) ir kultūrinių švediškų aspektų – ta proga, kad jau tampu tokia gana nebloga švediškos kultūros žinove.
Dabar, kai negaliu gauti pakankamai Stokholmo, ir per dieną suvaikštau nebe varganus keturiolika, o kartais ir dvidešimt šešis tūkstančius žingsnių, man norisi pačiupinėti, patirti, pauostyti, aprašyti ir išbandyti beveik viską, kas tame mieste sudėta. Jaučiuosi kaip vaikas, patekęs į saldainių parduotuvę. Kaip šopoholikė, patekusi į savo mėgstamų prekių ženklų išpardavimą, kaip užkietėjęs keliautojas, su kuprine ant pečių išlipantis svetimoje žemėje, kaip moksleivis, po vasaros atostogų grįžtantis į mokyklą ir susitinkantis seniai nematytus draugus.
