– Visų pirma, kiek laiko jau dirbate gide, su kuo, su kokiomis šalimis, grupėmis, socialinių sluoksnių žmonėmis?
– Gide dirbu nuo 2000 metų, priklausau Vilniaus gidų bendrijai. Prieš tai baigiau gidų kursus, išlaikiau egzaminus. Nes gidais, pasirodo, gali tapti tik aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės. Daugeliui gidų, galima sakyti, tai – sezoninis darbas, nes vasarą dagiausia turistų. Bet yra ir tokių (žinančių daugelį užsienio kalbų), kurie dirba ištisus metus. Tokių vienetai. Man gidavimas – ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir mielas širdžiai užsiėmimas bei gyvenimo būdas, nes žiemos yra laisvos. Kai pradėjau dirbti gide iki dabar, žiemomis rinkau medžiagą knygoms ir jas rengiau spaudai.
O bendravimo erdvė gidaujant ilgainiui labai išsiplėtė. Iš pradžių, pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, ekskursijų buvo ne tiek ir daug. Tačiau jų akivaizdžiai padidėjo, kai 2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Po to eilę vasarų, galima sakyti, gyvenau tarp Vilniaus ir Talino. Vienus svečius palydi – kitus sutinki.
