Prie nukrypimų priskiriamos ir erotinės fantazijos bei žaidimai

„Nekrofilija“ yra dirbtinis žodis, kurio nėra Senovės graikų tekstuose. Į Europos kalbas kaip medicinos terminas jis pateko tik XIX amžiaus antroje pusėje, kai buvo pradėti moksliniai šio žodžio reiškinio tyrimai.

Vienas pirmųjų mokslininkų buvo vokiečių neuropatologas Richardas Krafftas-Ebingas, aprašęs daug nekrofilijos atvejų knygoje „Psychopathia Sexualis“, išleistoje 1886 metais. Taigi sąvoka (ir pats žodis) „nekrofilija“ istoriškai yra gana nauja. Tai, be abejo, nereiškia, kad žmonės ankstesniais laikais nekoreliavo su lavonais. Tai reiškia tik tai, kad šios koreliacijos buvo aiškinamos ne medicininėse, o kitose situacijose.

„Šiais laikais yra įprasta atvirai kalbėti apie visas sekso formas, išskyrus vieną“, – rašoma prancūzų rašytojos Gabrielle Wittkop knygoje lakonišku pavadinimu „Nekrofilas“. „Praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams nuo šios knygos išleidimo, padėtis nepasikeitė. Erotinis potraukis mirusiesiems laikomas kraštutine patologija, sukeliančia pasibjaurėjimą ir siaubą daugumai gyvųjų“, – rašo theguardian.com.