Piktžolės tikrai nežada trauktis iš mūsų kiemų ir daržų – gal metas pradėti jas valgyti?

Kiekvienais metais vis labiau žaviuosi piktžolėmis. Jų daug, auga aktyviai, joms nerūpi sausros, karščiai – jos auga visada. Kerpu, trimeriuoju, raunu tas piktžoles kiekvieną savaitgalį, o joms vienodai – auga, klesti, veši ir bujoja. Tik praleidi kokį savaitgalį, tai jos jau ir žiedelius kažkokius susidėjusios, ir sėklytes barsto. Kitos išvis gudrios – sėjasi, kai tu jas rauni, pjauni ar kerpi. Nenugalimas augalas, neįveikiama ta piktžolė!

Aišku, kuklus neišprusęs miestietis žodžiu piktžolė apibūdina viską, kas gamtos, o ne jo pasodinta. O tų piktžolių įvairovė begalinė. Jos visos išsitenka tarpulysvyje, kur nors šiltnamio kamputyje, gali kukliai augti kurį laiką prie pomidoro ar agurko. Vienos net moka apsivynioti bet kokį augalą, kitos turi tokią nedidelę šaknelę, bet išsiplečia taip, kad atėjus ir pamačius tokį augalą, pagalvoji – augalas ateivis užgrobė pusę terasos.