Pogrindinio viešnamio steigėjai – tuometis SSRS kultūros ministras Georgijus Aleksandrovas, SSKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Vladimiras Kružkovas ir pasaulio literatūros instituto direktorius, akademikas Aleksandras Jegolinas.
Bolševikai tvarkėsi paprastai
Sovietiniuose kriminologijos vadovėliuose rašoma, kad prostitucija – tai socialinė liga, būdinga pūvančiam kapitalizmui, nes sovietinės moterys neparsidavinėja už pinigus.
„Iki Spalio revoliucijos prostitutės steigė profsąjungas ir turėjo galimybę ginti savo teises, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovai. Bet, bolševikams atėjus į valdžią, baigėsi viešnamių laikai ir klientams nebebuvo pardavinėjami geltonos spalvos bilietai. Prostitucijos rinkos nebekontroliavo policija ir meilės vergės vertėsi kaip kuri išmanė. Tada buvo populiarus šūkis: „Komunizmas – prostitucijos kapas“, – teigė istorikas Andrejus Kokorevas.
Anot istoriko, bolševikai labai paprastai išsprendė prostitucijos klausimą: jie prostitutes prilygino veltėdžiams, vengiantiems dirbti naudingą darbą visuomenės labui.
„Visais laikais prostitučių skaičius buvo maždaug toks pats, ir santvarka čia niekuo dėta. Nesvarbu, socializmas ar kapitalizmas, bet moterys, besiverčiančios prostitucija, niekur nedingo. Buvo ir bus tų, kurios yra pasirengusios parduoti ne tik savo kūną, bet ir meilę už pinigus“, – sakė istorikas.
Jo teigimu, savo amatą tęsė ir tos, kurios anksčiau dirbo legaliuose viešnamiuose. Ir tos, kurios pakabindavo klientą tiesiog gatvėje. Svarbiausia, moterų gretas, prekiaujančias savo kūnu, papildė ir tos, kurios visą dieną stuksendavo rašymo mašinėle kurioje nors sovietinėje kontoroje, o vakare išeidavo į gatvę.
Mergina net nenutuokė, kad yra verbuojama į „bordelį“
