Negalite nustoti pasakoję apie save? Noras plepėti gali slėpti ne vieną problemą

Visi pažįstame bent vieną žmogų, apie kurį būtų galima pasakyti: jis tikras plepys. Tačiau toli gražu ne visi daug kalbantys žmonės yra plepiai. Kalbėjimas yra pagrindinis bendravimo būdas, o plepėjimas – tai oro virpinimas ir bereikalingo triukšmo kėlimas. Tad šįkart – apie iliuzinę valdžią ir vaikiškus kompleksus.

Tuščiai plepantys žmonės dažnai būna savanaudžiai, kurie nesugeba išklausyti kitų žmonių. Jiems svarbiau patiems daug kalbėti ir būti dėmesio centre. Tai bene pagrindinis bruožas, kaip atskirti tiesiog daug kalbantį žmogų nuo plepio. Daug kalbančio žmogaus šneka dažniausiai būna vaizdinga, jis vartoja neįprastus žodžius, įdomius posakius. Tuo tarpu plepio kalba yra tiesiog barškėjimas „apie viską ir apie nieką“.

„Imu kalbėti dar patale, vos tik atmerkiu akis. O vakarop įspūdžiai mane tiesiog sprogdina. Jei jų neišsakysiu, paprasčiausiai plyšiu.“

„Kai kas nors nenori manęs klausytis, pasijuntu neįdomi, niekam nereikalinga. Kai turiu ką nors išklausyti, tai yra turiu tylėti, tiesiog liaujuosi egzistavusi.“

Tai dviejų merginų prisipažinimai. Ar suvokiame, ką slepia mūsų noras kalbėti?