Šiandien, kai ekonominė, ekologinė ir psichologinė padėtis planetoje pasiekė aukščiausią desperacijos lygį, ir niekas jau nebetiki, jog vien atliekų rūšiavimas gali sustabdyti katastrofišką artėjimą prie apokalipsės, Italija, anksčiau garsėjusi kaip ilgaamžių valstybė, skatina naują požiūrį – tarptautinės Terra (liet. Žemės) dienos proga pasiūlė projektą, kaip planetą išgelbėti.
Ne, niekas neneigia, jog reikia įsidėti į galvą, ką kalba mūsų protėviai. Mano močiutės gyvenimo patirtis – neįkainojama tuo požiūriu, kad ji, buvusi turtinga ūkininkė, turėjusi tuntą bernų ir mergų, puikiai jiems vadovavusi, nes pati augino gausų būrį vaikų, mokė mus gerbti maistą ir nieko nelaikyti rytojui. Taip prisidėjo prie mūsų gamtos išsaugojimo. O kas atsitiks rytoj, vienas Dievulis, pasak jos, težino. Mano močiutė išgyveno beveik iki 100 metų, savo vyrą ir vaikus mylėjo beprotiška meile, nepaleisdama iš rankų savo gyvenimo palydovo – rudos odos brevijoriaus, kuris buvo jos geriausias psichologas ir patarėjas visais gyvenimo atvejais.
