Gėdos jausmas: kaip atskirti, ar tai mūsų emocija, ar sukelta aplinkos?

Gėda yra labai bendražmogiškas jausmas – ko gero, nerastume nei vieno žmogaus, kuris nebūtų jos patyręs. Šis jausmas gali būti labai įvairus: nuo lengvo susinepatoginimo dėl pernelyg atviro savo nuoširdumo iki noro prasmegti skradžiai žemėn ar amžiams išsižadėti savo pavardės ir veido, kad daugiau niekas mūsų nebeatpažintų. Bet ar kada susimąstėte, kad vienais atvejais patiriama gėda padeda mums kaip geriausia draugė, o kitais – kaip neprašytas svečias įsibrauna į mūsų namus ir išvarto juose visus daiktus?

Sveika gėda

Normaliam, psichologiškai sveikam asmeniui gėda yra pozityvus jausmas. Ji skatina mus kurti ir nuolat tobulinti savo pasaulėvoką, vertybių sampratą ir sistemą – visa tai, kas yra gyvenimo prasmės pamatas. Kai gėdijamės savo poelgių, mes visada turime galimybę nuspręsti daugiau taip nebesielgti. Būtent tai ir padeda formuoti mūsų suvokimą apie gėrį ir blogį pasaulyje. Galiausiai taip susikuriame savo asmeninę vertybių sistemą, kuria vadovaujamės patys ir kurią galimai perduodame savo atžaloms.

Sveiko žmogaus išgyvenamos gėdos intensyvumas yra adekvatus stimului, kuris ir sukėlė gėdos jausmą. Pavyzdžiui, jeigu sutuoktinis buvo neištikimas savo žmonai ir suprato, kaip stipriai ją įskaudino, gėdos išgyvenimo intensyvumas bus didelis. O jeigu mergina laiku susivokia, kad jos perdėtai malonus elgesys su draugės vaikinu jau panašėja į flirtą, gėdos intensyvumas bus mažesnis, nes toks bendravimas dar nesukėlė neigiamų pasekmių. Kaip bebūtų, abiem atvejais šie žmonės gali nuspręsti ir rinktis, kaip jie elgsis toliau. Jeigu ateityje nei vienas jų daugiau nebekartos tų veiksmų, kurie sukėlė gėdą, tokiu atveju tai taps jų asmeninio tobulėjimo, brandos, išminties ir atsakomybės už savo poelgius pamatu. Dar daugiau – pamatu sveikiems, visaverčiam santykiams, kurie teiks džiaugsmo ir jiems patiems, ir jų partneriams.

Tačiau dar būna neurotiškos ir narciziškos gėdos jausmai.