– Mane nustebino faktas, kad per pirmuosius gyvenimo metus kūdikio smegenys padidėja 3 kartus. Kas nulemia tokį augimą ir kuo jis svarbus?
– Vaiko smegenys nuo pastojimo iki antrųjų gyvenimo metų išaugina daugiausia per visą gyvenimą komunikacinių ląstelių – neuronų – ir sąsajų tarp jų. Toks intensyvus jų daugėjimas būtinas, kad smegenys galėtų reaguoti į aplinką. Kai vaikas gimsta, patenka į visiškai nepažįstamą erdvę, kurioje yra gausybė dirgiklių. Neuronai padeda išmokti į tuos dirgiklius reaguoti.
Makro lygmenyje tai galima įsivaizduoti kaip procesą, kai pirmiausia smegenyse sukuriami visi įmanomi scenarijai, vėliau atrenkami svarbiausi. Kitaip sakant, dvejų metų vaiko smegenyse – ypač daug jungčių, bet dalis jų tampa nereikalingos. Tokias jungtis smegenys pradeda „išmesti“. Tai vyksta visą gyvenimą, vienais tarpsniais intensyviau, kitais pasyviau.
– Kokie įgūdžiai vystosi pirmiausia?
– Pirmaisiais gyvenimo metais labiausiai vystosi vaiko sensorika (kaip jaučia aplinką) ir motorika (kaip atsako į aplinką). Pavyzdžiui, kūdikis užuodžia nemalonų kvapą ir suraukia nosį. Tai vienos pirmųjų refleksinių reakcijų pavyzdys. Vėliau vaikas turi išmokti priimti sprendimus dėl savo reakcijų ir atitinkamai valdyti veido raumenis, pavyzdžiui, šypsotis.
Kiti vystymosi procesai susiję su kognityvine sritimi. Galima sakyti, kad tai apima „aukštesnio lygio“, sudėtingesnius mąstymo procesus. Šiuo etapu kūdikio užduotis – išmokti reaguoti į skirtingus dirgiklius taip, kaip į juos reaguoja tėvai ar kiti aplinkiniai. Nors išoriškai atrodo, kad kūdikis „nieko neveikia“, iš tiesų vyksta ypač svarbūs dalykai.
– Kaip tėvai gali padėti šiam vystymosi procesui?
– Mokantis svarbiausi du elementai: dėmesys ir svarba. Tėvai turėtų atkreipti vaiko dėmesį į tam tikrą dalyką ir akcentuoti jo svarbą. Pavyzdžiui, jeigu vaikas kam nors nusišypso, tėvai turėtų sureaguoti ir patvirtinti, kad taip elgtis – gerai. Jei vaikas pasielgia netinkamai, tėvai turėtų ne tik sudrausminti, bet ir paaiškinti, kodėl elgesys netinkamas. Tokius dalykus pabrėžiant – lengvesnis mokymosi procesas. Pirmaisiais metais vaikas mokosi schemų, todėl jam sudėtinga savarankiškai suprasti, kodėl viena yra gerai, o kita – blogai.
Dar vienas svarbus dalykas – žaidimai. Jie ypač susiję su neuronų gamyba ir jungčių išsaugojimu bei vystymusi. Žaidimai padeda vystyti gebėjimus, pažinti skirtingas aplinkas, žaidžiantys vaikai gauna daugiau stimulų. Apskritai žaidimai naudingi visais amžiaus tarpsniais – taip pat ir suaugusiesiems – nes lavina kūrybiškumą.
– Kas nutinka, jei tėvai netinkamai reaguoja į vaiko reakcijas ir elgesį?
– Svarbu suprasti, kad visi vaikai skirtingi: vieni jautresni, kiti ne tokie, vieniems reikia daugiau psichologinio palaikymo, kitiems mažiau. Svarbu, kad tėvai atkreiptų dėmesį, kaip vaikas reaguoja į jų veiksmus ir žodžius, bei gebėtų į tą reakciją atsakyti. Netinkamai reaguojant į vaiko reakcijas arba jų nepastebint, neigiant, kūne pradeda kauptis kortizolis – streso hormonas. Kūnas nuolat patiria stresą. Iš pradžių galima nepastebėti, bet jis kaupiasi palaipsniui. Per ilgą laiką tokia streso būsena gali sukelti mąstymo, dėmesio ir sprendimų priėmimo sutrikimų.
– Minėjote, kad visi vaikai pasižymi skirtingu jautrumu. Kas nulemia, kad vaikas tampa itin jautrus (angl. Highly Sensitive Child)?
– Šis klausimas labai aktualus. Galime sakyti, kad itin jautrių vaikų smegenyse yra nuokrypis nuo normos emocinio reguliavimo ir emocinių reakcijų srityse. Kalbėjome, kad pirmaisiais gyvenimo metais vystosi sensorikos, pasaulio pajautimo procesai. Tikėtina, kad disreguliacija įvyksta būtent šioje srityje. Vaikas ima patirti aplinką per intensyviai. Toks jautrumas nėra patologiškas ar nesveikas, tiesiog tai viena iš neuro ypatybių, tačiau norint žinoti daugiau, būtini gausesni moksliniai tyrimai šioje srityje.
Jautrumas siejamas ir su psichosocialiniu stresu. Jį sukelia aplinkos nepakankamumas, pavyzdžiui, vaikas neužtektinai gauna įvairaus maisto, ne visai atliepiami jo emociniai poreikiai ir pan.
Mamos patiriamas stresas taip pat daro įtaką vaiko jautrumui. Mokslininkai tyrė nėščiąsias, gyvenusias Airijoje ir Kinijoje per badą. Jų kraujyje ne tik rasta daug kortizolio, bet ir vyko epigenetiniai pokyčiai – prie vaiko DNR buvo pridėtos įvairios cheminės grupės, kurios vėliau skatino kaupti kalorijas iš aplinkos, kad išgyventų. Tie vaikai turi „taupų“ fenotipą (angl. thrifty phenotype) ir yra linkę kaupti medžiagas, jie lengviau priauga svorio.
Visi šie faktoriai įpratina vaiką, kad aplinka, kurioje jis gyvena, yra kupina iššūkių, todėl turi gebėti jautriai į ją reaguoti.
– Tėvai dažnai nori būti tobuli ir patys geriausi, visgi auklėjant vaikus sudėtinga išvengti klaidų. Kaip patartumėte tėvams į jas reaguoti?
– Skatinčiau tėvus nemąstyti iš klaidų perspektyvos. Norėdamas ko nors išmokti, turi padaryti klaidų. Tai visiškai normalu. Svarbu gebėti tas klaidas pastebėti – jeigu pasakėte ką nors vaikui griežčiau ir pamatėte, kad jis jautriau sureagavo, nenumokite ranka, paaiškinkite, kodėl jūsų reakcija buvo tokia. To dažnai pakanka. Smegenys labai neuroplastiškos ir kinta visą gyvenimą. Prisiminkite, kad mokymosi procesas yra abipusis – vaikai mokosi apie tėvus, o tėvai apie vaikus. Klaidos yra neišvengiamos, bet jų pasekmes tikrai galima ištaisyti tikslingai stebint, mokantis ir tobulėjant.
