– Nijole, gal iš pradžių apibūdinkite, kas yra tas koalkoholizmas.
– Koalkoholikais yra vadinami šeimos nariai, kurie gyvena su alkoholiku / alkoholikais. Neteisinga būtų manyti, kad priklausomybė nuo alkoholiko yra vieno – to geriančio žmogaus – reikalas. Alkoholikai dažnai mėgsta sakyti, kad „noriu ir geriu, ne tavo reikalas“. Iš tiesų alkoholizmas paliečia visus šeimos narius. Koalkoholizmas – tai taip pat yra priklausomybės liga. Alkoholikas yra priklausomas nuo alkoholio, o koalhoholikas – nuo alkoholiko priklausomybės alkoholiui. Tai išvirkščias alkoholizmas, vaizdžiai tariant. Koalkoholikas labai greitai atpažįsta savo artimojo alkoholiko emocijas, jausmus, iš anksto supranta, kada artėja prisigėrimas, nuspėja nuotaikas. Tuo tarpu apie savo emocinę būklę pamiršta.
– Kaip visa tai atrodo?
– Koalkoholizmas neegzistuoja vienas. Pavyzdžiui, jeigu vyras yra priklausomas nuo alkoholio, tai jo žmona bus priklausoma nuo savo vyro alkoholizmo. Jei vyras nuolat galvoja, kaip prisigerti, iš kur gauti, su kokiu sugėrovu susitikti, tai jo žmona nuolat galvoja, kokios būklės jos vyras grįš šiandien. Ji nuolat svarsto, ką daryti, kad vyras išvengtų bent tą dieną alkoholio, todėl imama vengti vakarėlių, svečių, išvykų – bet kokių situacijų, kur gali būti vartojamas alkoholis. Kž9aip alkoholizmas sukuria atsiskyrimą nuo visuomenės, taip ir kopriklausomas asmuo tampa izoliuotas. Vyrui alkoholikui ilgiau negrįžtant namo, moteris koalkoholikė jaučiasi labai blogai, ji išgyvena didelį nerimą, negali niekuo užsiimti, nes rankos dreba – o gal jos vyras girtas kur nors nukrito ir dabar sušals, o gal jį girtą mašina partrenkė, o gal jis ką nors prisidirbo...
Štai viena kopriklausoma moteris pasakojo, kaip ji važiuoja iš sodų su savo kaimyne. Kaimynė vis kalba apie savo paliktą atidarytą šiltnamį: o gal jos pomidorai sušals, o gal reikėjo nepalikti atidaryto, juk naktis šalta bus, tikrai reikėjo uždaryti, nes dabar visą naktį nemiegosianti, galvosianti, kaip ten tos jos daržovės. Kaimynė, kuri taip buvo susirūpinusi savo daržovėmis, niekaip nesuprato, kodėl jos pašnekovė nutraukė pokalbį, supyko, važiuojant autobusu nusisuko į langą. Koalkoholikei paprasčiausiai tapo labai pavydu ir pikta. Jai ėmė pavydas, kad jos kaimynė gali sau leisti jaudintis dėl tokių menkniekių – pamanyk, daržovės... ją ėmė didžiulis pavydas, kad kaimynė neturi tokio rūpesčio, kaip ji pati. Ji juk visą dieną tik ir tegalvojo, ar josios alkoholikas vyras grįžęs neužsirakins durų iš vidaus, ar ji galės įeiti į namus. Ir ar tuose namuose viskas bus gerai; ar nepaliks kokių atsuktų dujų, ar neims siautėti ir neišdaužys langų, ar jai pačiai neklius, juk jeigu būna nedagėręs, ima siautėti, tampa agresyvus.
– Koalkoholikas – tai dažniausiai alkoholiko sutuoktinis?
– Taip, dažniausiai, nes jis yra arčiausiai alkoholiko. Tačiau tai gali būti ir kiti šeimos nariai – tėvai, vaikai, broliai seserys. Sunkiausia yra vaikams. Kai aš gėriau, labiausiai kentėjo mano mama ir brolis, nes jau buvau išsiskyrusi, o vaikas dar buvo mažas, mama jį augino. Mama nuolat man skambindavo, brolis nuolat užeidavo, aišku, rasdavo mane „gerai įpiešusią“. Ko tik nedarė, ir butelius atimdavo ir parklupdydavo bei liepdavo prisiekti. Aš mačiau jų dideles pastangas man padėti, tačiau buvo aišku, kad bet kokie jų veiksmai bus veltui, o pastangos bergždžios. Mane siutino jų kalbos, pamokslai.
Mačiau, kaip jie kenčia, bet jų pastangas „atvesti mane į doros kelią“ suprasdavau tik kaip moralizavimą, pamokslavimą. Sakydavo, kad jie nerimauja, kad bijo, jog aš nenumirčiau nuo didžiulių degtinės kiekių, bijo dėl mano vaiko ateities, gėdindavo. Bet man tai buvo nė motais.
Apskritai, koalkoholikų kopriklausomybė labai dažnai pasireiškia didžiulėmis, bet bevaisėmis pastangomis priversti kitą žmogų nustoti gerti. Koalkoholizmas pasireiškia tuo, kad žmogus jau nebegali blaiviai mąstyti, neįvertina realios situacijos ir savo jėgų. Jie mano, kad kuo daugiau stengsis, tuo didesnė tikimybė alkoholiką įtikinti, įkalbėti, priversti nebegerti. Koalkoholikas tai ima laikyti savo misija, pareiga ir „didžiuoju tikslu“, kuris užgožia visą jo paties gyvenimą.
Ir man sykį motina pasakė: „Geriau jau mirtum, nei gertum“. Man nuo tų jos žodžių pasidarė labai baisu. Jie mane ir išgąsdino, ir supykdė. Bet tada aš galbūt pirmą kartą suvokiau, kad mano artimieji nuo manęs kenčia, kad aš jiems esu našta. Tik, žinoma, dėl to nemečiau gerti, nes, kaip jau minėjau ankstesniuose pokalbiuose, alkoholikas mesti gerti vien tik valios pastangomis negali. Kaip, beje, ir koalkoholikas negali savo valios pastangomis pagydyti savo artimojo alkoholiko.
– Negi tikrai jūsų motina manė, kad būtų geriau, jeigu mirtumėte?
– Įsivaizduokite – taip. Žiūrėti į artimą žmogų, matyti, kaip jis pamažu degraduoja, stebėti, kaip jį keičia alkoholis, o tu niekuo negali padėti, visos tavo pastangos eina perniek, yra be galo sunku. Šalia to – gėdos jausmas, bandymas nuslėpti artimo žmogaus ligą nuo visuomenės. Dėl to ima trūkinėti socialiniai ryšiai. Paties alkoholiko išgyvenami jausmai yra ir gėda, ir pyktis, ir nerimą, ir būna irzlus, nervingas, kyla agresija.
Lygiai tuos pačius jausmus išgyvena ir kopriklausomas žmogus. Pavyzdžiui, koalkoholikas taip pat gali nesivaldyti, tapti agresyvus. Kiek daug aplink pavyzdžių, kai kopriklausoma žmona ima nesivaldyti, nei iš šio, nei iš to išsilieja ant kitų, aprėkia vaikus. Koalkoholikas kenčia ir dėl to, kad prasideda vienas kitų kaltinimai. Prisimenu, kaip brolis ir motina mane imdavo kaltinti, apeliuodavo į tai, kad aš turiu mažą vaiką, o jiems tenka prižiūrėti, vaikas auga kaip našlaitis. Aš tada imdavau kaltinti motiną ir brolį, kad jie kišasi, kad man aiškina, mane išnervuoja, todėl aš ir geriu. Jie mane kaltindavo, kad užsirakindavau savo buto duris, jų neįleisdavau, o jiems reikia išgyventi, ar aš nepraradau sąmonės, ar neužspringau savo vėmalais. Štai todėl ir pasakė, kad geriau būtų, kad aš mirčiau. Tada ir jų kančios, nerimas galų gale pasibaigtų.
Prisimenu, kai mirė dainininkė Amy Winehouse (1983 – 2011), būdama vos 27 metų. Tuomet buvo mano gėrimo pikas, jau buvau pasiekusi dugną. Ir puikiai atsimenu, kaip aš bijojau mirti, turbūt ta baimė mirti ir padėjo man atsispirti. Jau tada, kai ėmiau sveikti, man pakliuvo į rankas ar laikraštis, ar žurnalas, kur buvo minėtosios dainininkės tėčio interviu. Jis sakė, kad savo dukters ilgėsis kasdien, visada jam jos trūks, tačiau jau nebereikės dėl grėsmės jos gyvybei kasdien jausti didžiulį nerimą, nereikės, jam, pusamžiam ir apkūnokam vyrui, ieškoti dukters įvairiuose užkampiuose ir dėl jos gatvėse muštis su neaiškiomis šutvėmis. Koalkoholikas baimę, kad jo artimas žmogus mirs, išgyvena kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną jis jaučia didžiulę įtampą. Taigi iš tiesų koalkoholikų išgyvenama kopriklausomybė yra siaubinga.
– Minėjote, kad sunkiausia yra alkoholiko/alkoholikų vaikams?
– Iš tiesų taip. Jie kenčia ne tik, tarkim, nuo alkoholiko tėvo, bet ir nuo koalkoholikės motinos arba ne tik nuo alkoholikės motinos, bet ir nuo koalkoholiko tėvo. Koalkoholikė motina negali tinkamai prižiūrėti savo vaikų, nes koncentruojasi į kopriklausomybę, nuolat galvoja apie savo artimą alkoholiką. Kaip jau sakiau, koalkoholikai būna nerimastingi, dirglūs, gali būti agresyvūs. Koalkoholikė motina savo vaikus gali be reikalo aprėkti, jiems suduoti ir sakys „nervai nelaiko, kai toks gyvenimas“. Lygiai tas pats ir kai koalkoholikas tėvas.
Na, o jeigu abu tėvai yra alkoholikai, tuomet vaikai patys tampa koalkoholikais. Jie pernelyg anksti subręsta, jie neturi vaikystės, nes turi rūpintis savo alkoholikais tėvais. Viena mergina, vardu Rūta (vardas pakeistas – aut. past.) po tėvo mirties pas mane atvedė savo motiną, kad jai padėčiau. Pati motina nelabai buvo suinteresuota sveikti, bet šiokie tokie pokyčiai į gera yra, nors ir nuolat ištinka atkryčiai. Rūta su manimi daug bendraudavo dėl motinos. Ji papasakojo apie savo vaikystę. Turėjo prižiūrėti jaunesnius brolį ir seserį, nes tėvai pasirūpinti nepajėgė. Namų, kuriuose nuolat buvo netvarka, specifinis šlapimo kvapas nuo minkštų baldų, tvarkymas taip pat gulė ant Rūtos pečių. Iš mokyklos ji kuo greičiau skubėjo namo, nes nežinojo, ką ten ras. O ir valgyti visiems trims reikėjo prasimanyti. Rūta pasakojo, kad jai buvo neįdomu su klasės draugais, nes interesai buvo visiškai kiti. Rūtai ne kartą teko kviesti motinai greitąją, nes alkoholiu apsinuodydavo gana dažnai. Rūta kreipėsi į psichologus, nes nebepakėlė ją užgriuvusios apatijos. Buvo įtarta netgi depresija.
– Ką galėtumėte patarti koalkoholikams?
– Pirmiausia – nesigėdyti kreiptis pagalbos. Alkoholizmas yra liga, koalkoholizmas – taip pat. Jokia liga nėra gėdinga. Svarbu nelikti vieniems su savo bėda. Jūs niekuo nepadėsite alkoholikui, kol jis pats nenorės. Kartais alkoholikui geras postūmis susiimti ir eiti gydytis būna tas momentas, kai jį palieka artimieji, nes nenori skęsti kartu su juo. Kaip yra anoniminių alkoholikų savipagalbos grupės, taip yra ir koalkoholikų susirinkimai. Galų gale yra psichologų, kurie specializuojasi šioje srityje.
