Mano tėvai niekaip negalėjo sutaupyti automobiliui, nors abu dirbo daug ir geruose darbuose. Kaip kiekvieno doro lietuvio – dar nesumaigyto socializmo – galvoje kilo logiškas noras. Kaip dirbant užsidirbti tiek, kiek nori. Ir vieną dieną mano tėvas iškilmingai atžingsniavo namo ir tėškė žurnalu per stalą:
– Štai. Auginsime tulpes.
Skaityti mokėjom. Įdomesni žurnalai aišku buvo deficitas. O čia kažkoks nykus rusiškas žurnalas „Цветоводство“. Išvertus – „Gėlininkystė“. Mums, nustėrusiems šeimos nariams, kilo du klausimai. Mamai:
– O mūsų nepasodins?
Man:
– Bet juk tai bobiškas užsiėmimas? Auginti gėles?!
Kalba, išaiškinanti visus tulpių auginimo privalumus, buvo paruošta. Sužinojome: jei turime kolektyvinio sodo sklypą, tai tulpes auginti galime ir turguje pardavinėti galime. Nepasodins.
Gėlininkystė tai sunkus darbas ir visai ne bobiškas. Pinigų bus daug. Aš galėsiu keliauti, man duos pinigų visoms knygoms ir tėvas pažadėjo mane nuvežti už uždirbtus pinigus į Maskvos olimpines žaidynes. Mamai pažadėjo kailinius, automobilį ir vasaromis geriausius kurortus prie Juodosios jūros. Faktiškai viską, kas buvo įmanoma Sovietų sąjungoje.
Sode paauginti tulpių svogūnėlius iki tinkamų išvarymui – tai yra žiedo suformavimui kovo 8-ai dienai – nebuvo labai įdomi procedūra. Įrankius tulpininkystei tėvas padarė iš kažkokio reto titaninio lydinio. Jie buvo velniškai lengvi, tvirti, bet lankstūs. To titano lydinio vėliau niekada nematėm, bet tėvas, gavęs ceche griežtai ribotą metalo kiekį kosminės programos įrankių gamybai, susivokė. Kosmonautui kosmose skafandras neplyš, jei tėvas pasiskolins šiek tiek metalo. Nes ir mums reikia.
Tai buvo viena iš ryškiausių, mano galva, socializmo pergalių. Joks kapitalistinis olandų tulpių augintojas neturėjo titaninių-kosminių kastuvėlių. Tik mes. Tiesa, tėvas neleido girtis ir rodyti svetimiems. Kosminis kastuvėlių titanas švietė nežemiška Marso ar Plutono šviesa. Plutonas tada dar buvo planeta. Tai didžiavomės kastuvėliais tik dviese.
Storus svogūnėlius sodindavome į aliuminio dėžes, kad lengviau būtų nešti ir veždavome į garažo rūsį Šeškinės oze, kur dabar stovi Akropolis. Ten jie tamsoje įsišaknydavo. Po to. Po to aš gavau Dievo bausmę už žodžius, kad gėlininkystė tai bobiškas užsiėmimas. Mes dėžes su žemėmis turėdavome sutampyti į ketvirtą aukštą be lifto. Tėvui jau tada skaudėdavo kelius ir faktiškai aš vienas sulakstydavau su sunkiomis dėžėmis iki mūsų buto ketvirtame aukšte be lifto keliasdešimt kartų.
Tėvas buvo tingesnis (tingėjimas tai progreso variklis) ir kartą, bevartydamas olandų dailininko Breigelio albumą, sugalvojo kaip mus (mane) išgelbėti nuo sunkaus darbo. Breigelio paveiksluose senuose olandų namuose viršutiniame aukšte kyšodavo sija. Ji buvo naudojama įkelti krovinius į sandėlį viršutiniame aukšte. Nebloga idėja. Tėvas įsuko į namo sieną mažą metalinę sijelę. Kam nešioti, jei galima užsitempti kaip viduramžiškam olandų pirkliui. Ir vieną dieną mes pabandėme. Dėžės kilo, bet kažkaip sukiodamosios ir atsitrenkdamos į sieną arba pavojingai svyruodamos palei apatinių kaimynų langų stiklus.
Inžineriškai tvarkingam kėlimui reikėjo dviejų sijų. Breigelis su savo teplionėmis mus apgavo. Pasigirdo apatinių kaimynų keiksmai ir nedviprasmiški patikinimai, kad tuoj atvyks OBCHSS. Išvertus – Skyrius kovoti su socialistinės nuosavybės grobstytojais. Sutvarkys vieną kartą tuos spekuliantus Dimas! Tokie ir buvome. Breigelio vardo eksperimentą nutraukėme.
– Tėvai, – pasakiau, – aš geriau paprakaituosiu ir pabėgiosiu laiptais. Vis geriau nei sėdėti Lukiškėse.
Tą butą jau pardavėme. Bet sija sienoje liko. Naujieji šeimininkai bijo judinti. O gal tai svarbus namo konstrukcinis elementas ir namas grius?!
Kai aš visiškai klaikiai išgarsėsiu, tai memorialinę lentą galėtumėte prisukti prie tos kyšančios sijos. Adresas Rinktinės gatvė 40A -10, Vilnius, ketvirtas aukštas, sija sienoje prie balkono į kiemo pusę. Įėjus į balkoną po kairei.
Pats šiltnamis, kuriame tulpės paskutinį mėnesį sukraudavo prekinius žiedus, buvo mūsų bute spekuliacijai paaukotas vienas kambarys. Per visą kambarį tūnojo surenkama metalinė konstrukcija, kelių aukštų, kur sudėdavome dėžutes su prakutusiais daigais, dėžutes keisdavome vietomis. Nes tos tulpės buvo gyvos, vienos augdavo geriau, kitos blogiau. Kažką į šviesą, kažką į šešėlį. Stengdavomės pataikyti tiksliai į kovo aštuntosios šventę. Nei anksčiau, nei vėliau. Per anksti ar per vėlai pražydusias tulpes galėjai susikišti į vieną vietą. Ir mes kaip velniai stengėmės. Pataikydavome beveik visada. Kai nepataikydavai, tai laisvosios rinkos ranka net nepaglostydavo.
Jei tulpės per spėriai tiesdavosi aukštyn, mes viduryje žiemos kambarį vėdindavome. Iki vos kelių Celsijaus laipsnių. Viduryje žiemos pravirais langais! Gerai, kad energijos tada niekas netaupė. Būtų už tokius veiksmus pasodinę.
Tulpes auginti tai ir mokytis geografijos. Išbandėme daugybę tulpių rūšių. Bet gražiausios, sveikiausios ir šiaip patikimos tulpės tai „Apeldoorn Elite“. Apeldoorn tai olandų miestas su dviem o. Viską atsimenu. Iki šiol tokios tulpės man gražiausios. Nors ir veislės „Abu Hassan“ tulpės įspūdingos. Bet kažkuo mums neįtiko.
Geros tulpių pardavimo vietos buvo kelios. Smagiai pirkdavo Dzeržinkės – dabar Kalvarijų – turguje arba gėlių turgelyje priešais kino teatrą „Kroniką“. Iš pradžių kol be konkurencijos – pinigus semdavome maišais. Neperdedu. Maišais. Gražus tulpės žiedas kovo aštuntą dieną kainuodavo tris rublius. Beveik kaip degtinės butelis. Galite įsivaizduoti? Bet prakeikta laisva rinka ir čia palaipsniui sureguliavo. Vis daugiau žmonių skaitydavo spekuliantų žurnalą „Gėlininkystė“ ir vis darniau žurnalo skaitytojai stodavo į tulpininkų gretas. Gretos taip sutankėjo, kad trūko oro ir tulpių kainos nusirito žemyn. Iki pusrublio.
O dar konkuravo tikri gėlių spekuliantai iš Kaukazo. Jie atveždavo gvazdikus kovo aštuntai. Čia pietietiškai karšti vyrai greitai susirasdavo atsargines vietines prekybines žmonas. Kaip mes jas smerkdavome už tokį nepadorų elgesį! Apšaukdavome negražiais vardais – gruzinų podstilkos. Gruzinų paklodės. Dabar, kai gruzinai tapo kartvelais, jie man labai patinka. Reikalai susitvarko kai pasikeiti pavadinimą. Tačiau gvazdikų negaliu iki šiol pakęsti. Laisva rinka sureguliavo.
Gruzinų konkurencija bei vietinių tulpių augintojų revoliucinė gretų plėtra atpigino tulpes ir mes metėme velniop tą vargą. Na koks čia biznis kai parduodi gražiausią tulpės žiedą už pusrublį. Tik kokie olandai gali tokiu bizniu užsiimti. Kur dėti pinigus po to? Geras automobilis atsirado. Kailiniai. Juodoji jūra madingame anuo metu Dagomyse. Tėvų draugais ten būdavo ypatingi raketų variklių kūrėjai iš Žukovskio. Na manęs tėvai pinigais netvirkino, bet tolimoms kelionėms ar į kalnus jau nuo septyniolikos metų man duodavo pinigų. Kelias traukė. Prakeikto Keruako knygą „Kelyje“ išleido lietuviškai 1966 metais, jei neklystu, ir taip sugadino visą kartą. O ir bekraštėje Sovietų Sąjungoje egzotinėms kelionėms pakako vietos.
Šio teksto moralas būtų toks. Ir tada buvo galima užsikalti daug pinigų. Ir tada merginos vertino žmogų, kuris turi daugiau nei vidutinis. Bet viena bėda. Viena gražuolė po daug metų man paaiškino kodėl man nepavyko artimesni trečio lygio kontaktai su ja. Viskas buvo su manimi tvarkoje; aukštas, protingas, humoro jausmas, na bet – ištarė liūdnai – tavo panagės kiaurus metus švietė gedulo pusmėnuliais. Visą laiką pajuodę, visą laiką tavo rankos būdavo žemėje. Na štai todėl ji ir sudvejodavo prieš nusimesdama du paskutinius rūbelius.
Ką aš galėjau atsakyti, tik prakeikti laisvosios rinkos rožinius pažadus. Švarias rankas sovietų laikais tik čekistai galėjo turėti. O kitiems juodos panagės ir žiaurus likimas be trečio lygio kontaktų su gražuole. Taip, kuistis žemėje ir žiemą, ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį. Labai kenkė įvaizdžiui. Bandžiau atrodyti inteligentišku žmogumi. Nepavyko. Kliudė arba tulpių auginimas arba kitas nežmoniškas hobis – regbis. Bet aš juk buvau laisvosios rinkos pionieriumi kapitalizmo aušroje, ką ten aušroje, visiškuose totalitariniuose patamsiuose. Todėl dabar drįstu net didžiuotis anų laikų spekuliacine veikla – tulpininkyste. Aš buvau tikru spekuliantu!
