Tomas Misiukonis pasakė, kad bijome ne atvirumo, o pasekmių, kurias sukelia atvirumas. Turbūt visi žinome kokius jausmus sukelia atvirumas, bet nenorime prie tų jausmų prisiliesti, todėl ir nesusipažįstame su atvirumu. Aš papasakosiu, kokią naudą man teikia atvirumas ir išdėstysiu tai punktais. Galbūt kažkas galės prisitaikyti sau atskirus punktus, o gal pasinaudoti komplektu.
- Man labiau patinka kentėti trumpai nei ilgai. Todėl aš linkęs bakst ir viskas.
- Aš žinau, kad tam tikri dalykai, kurie pasireiškia man, pasireiškia ir kitiems, tik jie neparodomi. Taip galvoti man leidžia mintis apie žmones kaip rūšį. Mes visi turime bendrų rūšiai bruožų, turime bendražmogiškų dalykų. Tik jų pasireiškimas nebūtinai sutampa su laiku, kai mums tai pasireiškia. Bet neabejoju, kad kažkada vis tiek pasireiškia. O jei ir nepasireiškia tie patys, tai pasireiškia kiti, kurie kiekvienam asmeniškai aktualūs.
- Žinau, kad visi kažką slepia. Kadangi ugdžiau savo atvirumą, teko pavaikščioti įvairiais keliais, iš to atsirado įgūdis pamatyti. Todėl atvirauju pakankamai drąsiai, nes savyje išugdytą įgūdį pamatyti, galiu panaudoti pamatyti kito paslaptį. Ir jei matau žmogaus piktavališkumą, galiu paliesti jo paslaptis, kad jis nustotų būti negeranoriškas.
- Mano atvirumas susilaukia kitų susižavėjimo. To siunčiama susižavėjimo emocija man sukelia pasitenkinimą.
- Aš savo atvirumu trikdau, provokuoju, kai man to reikia. O reikia dažniausiai, kai noriu pralaužti socialinę kaukę. Žmogui sudėtinga palaikyti ir apginti ne savo, o svetimą nuomonę, nes jis jos gerai neįsisavinęs.
- Savo atvirumu atpalaiduoju save nuo poreikio būti labai budriu, kad neprasitarčiau. Tas užlaikymas kelia vidinę įtampą psichikai, nes reikalinga susikurti papildomų saugiklių, kurie apkrauna sistemą. Tuo pačiu stengiuosi nedaryti veiksmų, kurie trukdytų man būti atviram.
- Kartais savo atvirumą perkeliu kitam, kad jis perimtų galvojimą, ką su tuo daryti. Labai geras pavyzdys iš paauglystės. Prieini mergaitei ir pasakai, kad ji tau patinka. Toliau teks jai gyventi su šiuo žinojimu.
- Neretai atvirumas yra puikus savaiminis problemų sprendėjas. Išdėstai atvirai ir kitam žmogui prireikia laiko apmąstymams. O kadangi gyvenimas – dinamiškas, tai per laiką gali įvykti pokyčių, pasikeisti nuotaika ir pasikeisti požiūris dėl jos. Situacija gali pasipildyti naujomis įžvalgomis ir t.t.
- Atvirumą naudoju kaip laiko išlošimo priemonę kol kitas galvoja, kaip su mano atvirumu jam jaustis, pasielgti.
- Savo atvirumu paskatinu kitus žmones atsiverti ir taip pokalbis būna vaisingesnis, įdomesnis. Nesišpaguojame socialinėmis kaukėmis, bendraujam asmeniškai.
- Naudoju atvirumą norėdamas įskaudinti ar atstumti.
- Atvirumą naudoju ir galios pozicijai. Kadangi atvirumo yra prisibijoma, o aš jį prisisavinu, taip pastatau save į galios poziciją, kai to reikia.
Reiktų paminėti, kad atvirumas ne visada įgyvendinamas dalykas. Kažkuriuo aspektu mes vis tiek slapukaujame. Mano psichoterapeutė sako, kad aš neprisileidžiu žmonių. Leidžiu jiems būti, bet į tam tikrą lygį neįsileidžiu. Man sunku suprasti, kur to lygio riba. Suvokiu, kad nekalbu tam tikromis temomis su žmonėmis, temomis, kuriose jie gali mane nuvilti. Taigi, šiuo neatviravimu aš saugau save nuo nusivylimo. Mano bičiulis, kolega, bendramintis paminėjo, kad aš esu neprieinamas žmonėms, nes mūsų susidraugavimas užtruko pustrečių metų. Tai irgi parodo, kad kažkur yra mano atvirumo riba.
