Kada lengviausia žmogų valdyti? Tuomet, kai jam yra įdiegiama, jog jis neadekvatus, tuomet, kai pats patiki, jog turi psichinių problemų ar šiaip yra tiesiog nenormalus, keistas. To negana, reikia, kad ir aplinkiniai patikėtų, jog su tuo asmeniu „kažkas yra negerai“. Gaslaitingas – tai ir yra toks manipuliavimas žmogumi, kada jam yra įdiegiamas neva tai jo nenormalumas. Žmogus ima abejoti savo atmintimi, suvokimu, galimybe savarankiškai nuspręsti.
Šio psichologinio reiškinio pavadinimas kilo nuo filmo „Gaslight“ (1944 m., režisierius George Cucor; vaidina Ingrid Bergman, Charles Boyer, Joseph Cotten, Angela Lansbury ir kt.). Lietuviškai žodis „Gaslight“ reiškia dujinį žibintą. Tais laikais, kai pastatytas šis filmas, visi žibintai buvo dujiniai – tiek gatvėse, tiek namuose. Filme manipuliatorius nužudo perspektyvios dainininkės tetą. Dainininkė yra įtikinama, kad ji nėra tokia jau talentinga, kad ji nepadarys jokios karjeros, todėl įtikinama iš Italijos grįžti į Londone ir ištekėti už manipuliatoriaus. Jauna šeima apsigyvena nužudytos tetos name. Manipuliatorius taip tampa turtingų namų šeimininku. Tačiau to negana, reikia, kad žmona jam paklustų, kad aplinkiniai ja nepasitikėtų – o jeigu jai kils kokių nors minčių ir pradės įtarti savo vyrą nužudžius jos tetą? Reikia, kad bet kokios jos kalbos būtų vertinamos kaip neadekvataus žmogaus sapaliojimai. Manipuliatorius, pasakęs, kad išeina dirbti, palieka žmoną namie, prigesina namų apšvietimą, kad aplinka būtų bauginanti. Tarnaitėms taip pat pasako nekreipti į jos žmoną dėmesio, jos neklausyti, nes ji neva tai serga. Tiesą sakant, tarnaitėms taip iš pradžių neatrodo, bet po to patiki šeimininku, o į šeimininkę žiūri kaip į ligonę. Į darbą manipuliatorius neina – koks gi dar darbas vakare. Jis apsuka kvartalą, grįžta namo per pagalbines duris, užlipa ant aukšto, kur sudėti nužudytos tetos daiktai, po juos knisasi ir ieško brangenybių. Taip pat nevengia garsiai pavaikščioti, kad dunksėtų žmonos kambario durys ir jai atrodytų, kad vaidenasi. Filme rodomas ne tik šitas, bet ir daug kitų gaslaitingo būdų. Gaslaiterio metodai šiame filme išdėstyti beveik vadovėliškai. Filmas yra tiek anglų, tiek rusų kalbomis, internete susiraskite ir pažiūrėkite.
Tačiau grįžkime į šiuos laikus ir į realų gyvenimą. Į gaslaiterio pinkles pateko pirmoji šio straipsnio herojė Natalija. Savo vyrui Andriui ji buvo antroji oficiali žmona. Iki pat vedybų Natalija nežinojo nei apie jo ryšius su kitomis moterimis, nei apie keletą jo nesantuokinių vaikų. Tiesą sakant, Andrius nelabai norėjo Natalijos vesti, bet ji atrodė tinkama partija tam, kad visuomenės akyse jis atrodytų kaip „normalus šeimos vyras“, o ne pasitikėjimo nekeliantis poligamiškas valkata. Natalija buvo jaunesnė bene dešimčia metų, daili, liekna, nuolat besišypsanti, visada geros nuotaikos. Greitai atsirado ir nuostabaus grožio dukrytė.
Kaip sakoma, miške gimęs, miške augęs, į mišką žiūri, – taip buvo galima apibūdinti Andrių. Šeiminis gyvenimas jį dusino, jam reikėjo absoliučios laisvės. Todėl išvyko į užsienį dirbti. Grįždavo atostogų nuolat, apsistodavo tai pas vieną savo moterį, tai pas kitą, tai kartais – pas žmoną. O kai su visomis susipykdavo, pagyvendavo pas mamą. Apie Nataliją savo motinai jis pasakojo kaip apie visišką ištižėlę, kuri „nemoka vaiko auginti“, kuri „priekabiauja, kelia pavydo scenas“, kuriai „nervai pakrikę ir negalima jai vaiko palikti“. Kai sūnus būdavo užsienyje, jo motina nuolat ateidinėdavo pas Nataliją ir priekabiai tikrindavo, ar anūkė nuprausta, ar pamaitinta, ar namai švarūs. Neturėdama prie ko prikibti, Andriaus motina ėmė kabinėtis prie jos pačios aprangos, prie manikiūro, prie šukuosenos, prie elgesio, prie kalbėjimo būdo ir netgi prie tautybės. Nuolat sakydavo, kad ji neva tai sugadino sūnui sveikatą su savo įtarinėjimais ir pavydo scenomis, kad josios sūnelis yra „išnervintas“, todėl darbe daro klaidų, nesiseka.
Grįžęs Andrius niekada neparveždavo Natalijai jokių dovanų (apie pinigus net kalba neina), nebent kokį visišką niekutį dukrelei. Andrius dukrai duodavo savo telefoną – tegu pažaidžia, mažiau zys, sakydavo. Ir sykį taip Natalija telefone atrado Andriaus susirašinėjimus su kitomis moterimis. Net ir pagautas su įkalčiais, Andrius neigė, jis sakė, kad čia šiaip kažkokie susirašinėjimai, čia bet kokia informacija iš interneto galėjo atplaukti. Rėkdamas, kriokdamas Andrius įtikinėjo Nataliją, kad ši yra visiška kvaiša, kad nesupranta IT veikimo, kad jai į rankas negalima duoti jokio išmanaus telefono. Negana to, liepdavo atsiprašyti, kad jį nekaltai apkaltino. Namuose tyčia keldavo didžiulę įtampą, riksmus, privesdavo Nataliją prie ašarų, rėkdavo ant jos ir liepdavo pasiaiškinti; jeigu jau jai kylančios tokios mintys, vadinasi pati ne šventa, pati kelis vyrus turinti.
Natalija verkdavo, teisindavosi, bardavosi išvesta iš kantrybės. Priversdavo ją balsu raudoti: tada slapta nufilmuodavo ir visiems rodydavo įrašą – ne tik savo giminėms ir draugams, bet ir Natalijos tėvams, sesers šeimai, jos draugėms. Sakė, kad „reikia tą psichinę gydyti“. Prie kitų žmonių Andrius save parodydavo kaip itin rūpestingą vyrą ir tėvą. Visi cirkai prasidėdavo tik tada, kai jiedu likdavo vieni: Natalija ne taip vairuojanti, nes „yra nemokša“, ne taip atrodo, ne taip gamina... Natalija labai mėgo megzti, tad Andrius išmetė jos siūlus ir virbalus, pasakęs, kad tai laiko švaistymas. Natalija turėjo labai gražius kailinukus. Šią žiemą Andrius paltuką išmetė arba atidavė kitai savo moteriai. Kai Natalija pasigedo savo brangių kailinių, Andrius ėmė kažką po nosim nepatenkintas narnėti, kažką filosofavo apie tai, kad „kailiniai dabar nebemadingi“, „matosi, kad tu iš Sibiro“, o galiausiai konstatavo, kad jai iki darbo yra netoli nuo namų, tad nesušalsianti ir su rudenine striuke, juk niekur kitur jai eiti nebūtina. Ir, žinoma, visą kaltę suvertė žmonai: jis gi nematęs, kur tie jos kailiniai, pati pasidėjusi ir nebeatsimena, kur, nes atseit jos „psichika pakrikusi“. Apskritai, daiktai iš namų ne pirmą kartą dingsta, o Andrius kaltina Nataliją. Visiems su didžiausiais išvedžiojimais pasakoja, kad Natalijai „su galva negerai“, kad tą ar aną vėl pametė, kad matyt, pati į konteinerį išnešusi ir jau net neatsimena.
Andrius sugebėjo taip viską susukti, kad visi aplinkiniai tikėjo juo, o ne Natalija. Netgi Natalijos sesuo liepė jai „tvarkytis su nervais“, nes pati paskambinsianti vaikų teisių tarnybai. Natalija ne kartą bandė duoti skyrybų. Tačiau eilinį kartą per privalomosios meditacijos posėdį buvo Andriaus išstatyta pajuokai. Gaslaiteriai tai puikiai sugeba. Kodėl Natalija visgi nesiryžta eiti iki galo ir iš tiesų išsiskirti? Ji jau patikėjo, kad yra neadekvati, kad jai tiesiog pasivaideno susirašinėjimas telefone – ji jaučiasi keistai, tarsi klajotų rūke, ji nebežino kuo tikėti, jeigu nebetiki net pati savimi. O visi aplinkui tik sako: kokia graži šeima, nepulk tu to savo vyro, neatimk iš dukters tėvo ir t.t. Be to, reikiamu momentu Andrius sugeba „pabūti geras“, daug prižada, prikalba ir išvažiuoja į užsienį dirbti. Per keletą mėnesių Natalija šiek tiek nusiramina, ima tikėti, kad grįš jos vyras ir šį kartą bus kitaip. Tačiau viskas prasideda iš pradžių.
Kitas gaslaitingo pavyzdys – tai vienišos motinos įsikabinimas į savo suaugusį ir jau gerokai subrendusį sūnų. Pavadinkime jį Deividu. Nuo pat mažų dienų Deividas gyvendavo tik su motina, savo tėvo jis nė nepažinojo. Motina buvo gan valdinga karjeristė. Nors žmonės ir kalbėjo, kad ji myli moteris, o ne vyrus, tačiau niekas jos nematė nei su moterimi, nei su vyru. Visur ji būdavo su savo sūnumi. Tiesa, kartais pabendraudavo su darbo kolegomis, užimdavo su jos įstaiga bendradarbiaujančius partnerius iš užsienio – mat tais laikais ji šiek tiek mokėjo anglų kalbą.
Gaslaitingas niekada neatsiranda iš karto. Jis užsimezga, vystosi. Vaikystėje ir paauglystėje sūnų laikė „ant griežto pavadžio“: vaikinukas neturėjo jokių draugų, jokio savo laisvalaikio. Motina jam sakydavo, kad jiedu turi tik vienas kitą, taip turi būti ir toliau, jiems turi užtekti vienas kito, tik vienas kitam jie turi būti draugai. Vaikinas augo mažai socializuotas, tačiau mokėsi gerai, nekėlė didelių rūpesčių, niekam net įtarimas nekilo, kad motina piktnaudžiauja tėvų valdžia. Kaip paskatinimą sūnui, kaip didelę malonę ji suteikė savo vaikui galimybę eiti į futbolo būrelį, kad „išlietų savo energiją, kad apie panas negalvotų“, – taip aplinkiniams sakė Deivido motina. Tačiau po treniruotės ir po pamokų sūnus privalėjo pareiti namo griežtai nustatytomis valandomis ir minutėmis. Jei nors tris minute vėluodavo, motina jam skambindavo ir ieškodavo. Na, o sykį, kai išsikrovė Deivido telefonas, o jis namo pavėlavo net pusvalandį, motina sau greitąją išsikvietė, atseit jai su širdimi prastai ir kaltas čia tik sūnus. Atskaitė didžiausią moralą, kad jai vienai labai sunku auginti vaiką, kad jis turi būti dėkingas ir apskritai, jis nieko nenutuokia apie gyvenimą, todėl privalo aklai paklusti motinai, nesvarstyti kodėl, kas ir kaip, o tiesiog jos klausyti. Aplinkiniai nieko bloga neįtarė, priešingai – laikė moterį pavyzdinga, tiesiog tobula motina, kuri be galo atsidavusi savo sūnui. Giminės vaikinui netgi sakydavo; tokią gerą mamą turi, o pats blogai elgiesi, nuvarysi ją į kapus, tada verksi. Nesuprato Deividas, ką jis blogai daro, regis visur stengiasi paklusti motinai, nemaištauja, kaip kiti jo klasės draugai. Jis iš tiesų nuoširdžiai bijojo, kad jo motina dėl jo „neiškeliautų į kapus“. Dabar jis tą savo savijautą vadina taip: „buvau kaltas be kaltės“.
Ką anksčiau, kol Deividas dar augo, buvo galima pavadinti piktnaudžiavimu tėvų valdžia, tai jam suaugus ir teoriškai tapus savarankišku žmogumi, tapo gaslaitingu. Deividui jau greitai bus trisdešimt metų. Ir toliau gyvena su mamyte, dirba, iš darbo turi grįžti griežtai nustatytu laiku, laisvalaikį leidžia tik su vis piktesne ir vis labiau jį užgniaužiančia motina. Isterijos priepuoliai ją ištiko tada, kai sūnus nutarė įstoti mokytis į dieninį skyrių ir pas motiną grįžti tik savaitgaliais. Deivido pečius užgriuvo įvairiausių kaltinimų lavina. Keletą kartų jis buvo susiradęs merginą, bet motina ir čia pasistengė, kad draugystės nutrūktų vos užsimezgusios. Ji nuolat savo sūnui aiškino: kokios dar draugystės, pirma darbe įsitvirtink, esi dar jaunas ir kvailas. „Rasdavo“ pačias juodžiausias Deivido išrinktųjų savybes ir sakydavo, kad mama juk nori gero“. O per šv. Valentino dieną savo „vaikeliokui“ motina įteikdavo kokią nors dovaną ir pasakydavo: „Tu esi vienintelė mano meilė, norėčiau, kad ir tu mylėtum savo mamą, visokios panos yra svetimos, o mus sieja kraujo ryšys“. Tada pradėdavo sūnui pasakoti apie vienų ar kitų žmonių nenusisekusį vedybinį gyvenimą, apie tai, kad „šiuolaikinės moterys iš vyrų tik pinigų tenori“, o jis juk „toks mamos aprūpintas pupuliukas“. Ir vis pabrėždavo, kad jis gerai gyvena tik mamos dėka, o pats yra negabus, neišsilavinęs ir apskritai „toks silpnas ir gyvenime nesigaudantis“. Aplinkiniams sakydavo: „mano vaikas toks naivus, toks pažeidžiamas, nelabai gaudosi gyvenime, silpnų nervų, be tėvo augęs, jis nors kūnu suaugęs, bet protelis visiškai kaip vaiko“. Juk labai patogu mamytei pūsti tokią miglą – tarsi prigesinamas apšvietimas, aplinkinis pasaulis tarsi paskęsta rūke. O toje migloje – tik du vienas kitą beturintys vieniši ir kitų nesuprasti asmenys, sujungti kraujo ryšiu.
Deividas patikėjo, kad jis pernelyg žioplas, kad galėtų būti savarankiškas, patikėjo, kad aplink merginos ir moterys vien tik blogos ir nori jo tik dėl pinigų, kad jis yra „aukštos klasės“, kaip ir jo mamytė, o aplink visi per prasti tiek bendrauti, tiek draugauti, o juo labiau megzti artimus ryšius. Motina Deividui neleisdavo pačiam pirkti rūbų, neleisdavo pačiam skalbtis ir lygintis, nes juk jis „nemokės, nesugebės, nusipirks nesąmonę“. Motina kontroliuoja ir sūnaus skaitomą literatūrą, žiūrimas laidas. Deividas įtarė, kad motina į jo kompiuterį įdiegė žalingą programą ir gali stebėti, ką sūnus veikia virtualioje erdvėje. Toks įtarimas kilo, kai staiga jis nebeįėjo į savo mėgstamus pornografijos saitus, o sykį motina pati netyčia išsidavė pradėjusi kalbėti apie tai, ką sūnus rašė emaliu. Mat negalėdamas realybėje bendrauti su moterimis, jis savo fantazijas išreikšdavo virtualiu būdu, dažniausiai naktį, kai motina miegodavo gretiname kambaryje. Deivido įtarimas pasitvirtino, kai nunešus kompiuterį pas IT specialistą buvo atrasta kenkėjiška programa. Šį kartą motiną jis pagriebė „už karšienos“ ir liepė prisipažinti, nes ji vis tiek pagauta su įkalčiais.
Vaje, kas tada dėjosi. Motina savo sūnų norėjo nutempti pas pažįstamą psichiatrą (pati pas jį lankydavosi, kad galėtų nuolat išsirašyti raminamųjų, prie kurių buvo pripratusi). Ji savo sūnui aiškinio, kad jam paranoja, kad jis susirgo psichine liga, kad tyčia „kompiuterastas“ jam primelavo, kad „pinigus paimtų“, nes juk gi jos sūnelis toks naivus, toks nesigaudantis gyvenime. Eilinį kartą Deividas jau buvo bepatikįs motinos kalbomis, kad gal tikrai jis yra maustomas. Tačiau netyčia nugirdo savo motinos telefoninį pokalbį, kuriame ji kažkam pasakojo, kad jos sūnus, kad ir koks naivus būtų, suprato, kad yra įdiegta sekimo programa į kompiuterį, kad nulėkė pas IT specialistą, kad reikia kažką daryti, kad jo neprarastų, kad netaptų savarankiškas, kad reikia raminamųjų vaistų į maistą įdėti...
Deividas toliau jau nesiklausė, ką kalba motina. Jis puikiai žinojo, kad net ir priremta prie sienos, ji aiškins, kad jam pasigirdo. Tą vakarą, palaukęs, kol motina užmigs, jis susirinko visus savo daiktus, iki paryčių susikrovė į mašiną ir nutarė pradėti naują gyvenimą. Galbūt iš pradžių ir skurdo teks paragauti, bet iš to motinos gaslaitingo jis privaląs ištrūkti.
Ar Deividas nepasiduos? Ar jis nesugrįš pas mamytę? Gyvenimas parodys. Tačiau, jei sugrįš, kitą kartą išeiti bus dar sunkiau, nes į tą liūną dar klampiau jis bus įtrauktas.
Apskritai, psichologai pataria gaslaitingo atveju kuo skubiau nubrėžti bendravimo ribas, kol tu pats savęs nepraradai, nepatikėjai, kad esi „silpnas“, „nenormalus“, „kitoks“, „neadekvatus“, „ant išprotėjimo ribos“, „nesiorientuojantis gyvenime“. O jei yra įmanoma, reikėtų ne tik griežtai ribas nubrėžti, bet ir išvis nutraukti bendravimą, nes yra labai didelė tikimybė, kad vėl jūs pateksite į kažkokį rūką, dulksną, kai vėl būsite apraizgyti manipuliacijomis.
Kaip atpažinti, kad susidūrėte su gaslaitingu? Pirmiausia, jūsų artimoje aplinkoje esantis žmogus jums nuolat sako, kad kas nors su jumis yra negerai. Jeigu jūs skaudžiai reaguojate į kokį nors savo fizinį netobulumą, jums tai bus nuolat primenama. Jeigu jūs turite kokį nors talentą, jis bus labai menkinamas. Jeigu turite kokį nors pomėgį, bus neleista juo užsiimti. Jei turite kokį nors mėgstamą daiktą, labai greitai jis bus sugadintas arba pradangintas, o dėl to kaltins tik jus. Nebūtinai jums norės įdiegti, kad esate psichiškai nestabilūs, tačiau kažkokiu būdu norės parodyti, kad esate ‚kitoks“, „neadekvatus“, „nenormalus“, „elgiatės ne kaip visi žmonės“, „darote gėdą“.
Antra sąlyga parodanti, kad tai yra gaslaitingas, yra ta, kad jūs visu tuo patikite, imate abejoti savimi. Jeigu jūs manipuliacijai nepasiduodate, tai jau ne gaslaitingas, o tiesiog konfliktas. Po to, kai jus ima kaltinti, jūs tikrai pagalvojate: o gal jis/ji sako tiesą, gal tikrai aš kai ko nesuprantu, nežinau, ne taip išgirdau, pamiršau. Galbūt netgi imsite jausti kažkokią baimę, o būdami pažeidžiami tik dar labiau prisirišite prie manipuliatoriaus. Kai išsipasakosite savo nerimą, jūs tarsi nurodysite gaslaiteriui kelią, kaip dar labiau jus paspausti, būdą, kaip dar labiau jus paveikti. Taip į rūką galite įkristi ir susiklaidinti labai stipriai.
Trečia būtina sąlyga; gaslaiteris ir aplinkiniams jus parodys kaip nenormalų ir neadekvatų, o save pateiks tik iš gerosios pusės, ir visi tikės būtent manipuliatoriumi.
Taigi dar kartą reikia pabrėžti: iš gaslaiterio pinklių išsivaduosite tik nubrėžę griežtas ribas arba visiškai nutraukę santykius su manipuliatoriumi. Su juo dėl nieko nereikia aiškintis, nes jis vis tiek padarys taip, kad kalti būsite jūs, o ne jis. Su juo nereikia kariauti ir keršyti, nes jis, patikėkite, tai moka geriau už jus. Tiesiog atsitraukite, užblokuokite telefoną, pakeiskite gyvenamąją vietą – nutraukite bet kokius saitus.
