Jaunoji šeima rado prie šiukšlių konteinerio išmestą cypiantį alkaną šuniuką. Šuniukas cypė kaip paskutinį kartą cypdamas šioje ašarų pakalnėje. Pagailėjo. Tą blusių parsinešė namo. Atmazgojo, pamaitino, išgydė nuo kirmėlių. Taip erchercogas Ferdinandas gavo broliuką Praną. Pranas Juozapas tai buvęs Austrijos – Vengrijos imperatorius, kurio garbei pavadinta ledinė sala Arktyje. Tiesa, mūsų Pranulis gavo traumą visam gyvenimui nuo vaikystės prie šiukšlių konteinerio. Jis niekada negalėjo prisiėsti iki soties.
Kilmingasis Ferdinandas kankinosi su tuo konteineriniu Pranuliu. Jam buvo uždrausta skriausti penkis kartus mažesnį broliuką. Pranulis – kaip gatvės konteinerinių šunų giminės tikras atstovas – greit įsisavino visas savo teises. Broliui net įsikabindavo į snukį ir taip kabodavo ore visas laimingas. Atimdavo, kai spėdavo, ir maistą iš akitos dubenėlio. Erchercogas kentėjo lyg Sarajeve. Bet kartu abu broliai jau buvo grėsminga jėga. Dviejų imperatorių gauja.
Mes namie auginame Karlitą. Ji mus pasirinko prieglaudoje. Jau pirmojo bandomojo pasivaikščiojimo metu taikė į mūsų žingsnius. Šunų treneris, kuris bandė išmokyti mūsų prieglaudinį šunį geresnių manierų ir kelių paprastų komandų, tvirtino, kad mūsų kalė net kaip šuo nepakankamo intelekto. Na, aš irgi pagalvojau, kad kasdien būti lengvai išgėrus bei skleisti lengvą degtinės aromatą aplink save nuo pat ryto yra nelabai intelektualu. Taip su treneriu be didesnių pasiekimų išsiskyrėme.
Nelabai patenkinti vienas kitu. Mes Karlitą paglostėme, daugiau nekankinome sunkiomis treniruotėmis ir mūsų šuo kaip mokėjo, taip mus saugojo. Lojo ant visų gatvės praeivių ir didelėmis akimis vis žiūrėjo dviejų svarbiausių dalykų: maisto ir kada eisime pasivaikščioti.
Ta jauna šeima labai užsiėmusi ir mes, kadangi nieko neveikiame, gaudavome kartais prižiūrėti dviejų imperatorių gaują mūsų namelyje.
Karlitai užuosti du patinėlius jos teritorijoje buvo visai smagu, palakstė kartu, pažaidė. Tačiau Pranulis pavogė maistelį iš jos indelio, lindo dar pažaisti, kai ji jau buvo pavargusi ir norėjo tik drybsoti savo guoliuke. Teko suurgzti ir net krimstelėti įkyriam Pranuliui. Pranulis nuo tokios neteisybės sucypė kaip nuo olos metamas į jūrą vaikas. Karlitą apstaugėme ir ji suprato. Negalima imperatorių skriausti. Ferdinandas jau buvo jai dantimis ir gerkle paaiškinęs, kad jis čia didžiausias. O dabar dar tas Pranulis – neskriaudžiamas. Lyg to būtų maža, tiedu neramūs žvėrys suuodė sode visas kaulų slėptuves.
Surado net pačios Karlitos užmirštus, atkapstė, sugraužė, surijo. Kitą dieną abu triedė, kaip skundėsi jų šeimininkė. Tačiau Karlita susivokė: yra pavojus visiems jos turtams. Kiekvieną kartą gavus dovanų kaulą ji lakstydavo susirūpinusiu snukiu. Kur užkasti, kad imperatorių gauja nerastų?
Vieną kartą per šeimininko gimtadienį Karlita gavo dieviško skonio kaulą. Didelis kaulas iš karkos, lėtai keptos lauko tandyre tris valandas…Tokio kvapnaus nebuvo graužusi. Kaulas didelis, o kančios kur paslėpti tokį gėrio gabalą dar didesnės. Galų gale sunkiai dūsaudama užlankstė kažkaip savo guoliuke prie šeimininko lovos. Šeimininkas – geriausias pasaulyje, saugos jos kaulą nuo įsibrovėlių. Taip prabėgo trys ramios ir sočios dienos. Vis palaižant brangenybę guoliuke.
Vieną dieną užėjo išgerti kavos jaunoji ponia, imperatorių šeimininkė. Karlita sunerimo. Ta ponia visada ateina su savo šunimis. Karlita lakstė, uostinėjo. Bėgo saugoti savo guoliuko. Vėl iš ten lėkė žiūrėti ar nešliaužia kur slapčiomis Ferdinandas su Pranu Juozapu. Lapatavo palei tvorą ir žvalgėsi ar neslenka pakrūmėmis gatvele ta imperatorių gauja. Mūsų šuo akivaizdžiai rodė didesnį intelektą nei skiedė tas treneris iš degtinės debesėlio.
Mes su jaunąja ponia gėrėme kavą ir aptarėme nerimastingą Karlitos elgesį. Aš parodžiau, kur guoliuke slepia skaniausią pasaulio kaulą mūsų šuo nuo jos šunų. Mes skaniai pasijuokėme.
Karlita mus sekė. Nustėro, kai aš atverčiau jos kaulą guoliuke. Susikaupusi stebėjo, kas bus. Kaip mes juokėmės radę kaulą. Bet aš vėl užverčiau Karlitos kaulą guoliuku. Su ponia grįžome gerti kavą.
Karlita mus sekė, žiūrėjo gana priekaištingai. Kaip aš galiu kartu sėdėti su kaulų vagių gaujos šeimininke prie vieno stalo? Tada viską supratusi atsiduso. Jos šeimininkas kaip tas dryžuotasis Ferdinandas. Klauso tik moterų. Grįžo į miegamąjį ir iš ten išėjo su kaulu nasruose. Atsistojo prie lauko durų ir cypė. Išleisk, šeimininke, mane į lauką. Dar ilgai Karlita su kaulu nasruose lakstė po sodą. Ieškojo geros slėptuvės. Vis pasižiūrėdavo, ar ją stebime. Dingdavo.
Po ilgos pauzės grįžo žemėtu snukiu ir be kaulo. Atidžiai išlydėjo imperatorių šeimininkę, kad ji išeitų tiesiai pro vartelius ir nenukryptų į uostinėjimus po sodą.
Tada man viską išlojo. Niekada negalima išduoti savos gaujos slaptaviečių! Reikia kažkiek susigaudyti gyvenime! Nebūti tokiu naiviu! Ypač rodyti slėptuves priešiškos gaujos vadei, šeimininke! Negi ir tau reikia trenerio, kad tokius dalykus suprastum apie savo ir svetimas gaujas! Svetima gauja niekada nepaliks tau saugoti savo kaulų!
O tu šitaip išdavei! Šeimininke!!!
