Kad kompromisas yra sveikas ir be jo neįmanoma, visi sutiktų
Pirmiausia, raginu netaikyti sau per save nepraleistų nuostatų. Paklauskite savęs kodėl kompromisas jums sveikas? Kodėl be kompromiso neįmanoma? Rinkite gyvenimo patirtis susijusias su šiais klausimais ir kompromiso prasmė jums taps aiškesnė. Labiau suprasite, kur ją naudoti, su kuo valgyti, kada naudoti. Vadovautis postulatais ir tauriomis tiesomis yra gražu. Vadovautis tauriomis tiesomis ir postulatais juos perleidus per save yra ir gražu, ir pragmatiška.
Norėdami suprasti, kada santykiuose kompromisas yra per didelis, papildykite savo suvokimą apie kompromisą. Kodėl to reikia? Taip jūs geriau suprasite, kaip kompromisas koreliuoja su jūsų asmenybe. Ir tik įasmeninus kompromisą galėsite jį naudoti kaip įrankį. Tuomet bus aiškiau, kaip jį dozuoti, normuoti. Tada bus galima pajausti, kada per daug sūru. Kada per daug rūgštu. Kada per daug pipirų. Kada per daug.... Kompromisas taps jūsų įrankiu, įgūdžiu.
Kada kompromisas kenksmingas?
Kompromisas kenksmingas gali būti iš dviejų pusių, nes kalbame apie santykį. Jūs galite skriausti save, galite skriausti kitą jam pataikaudami. Skriausti save galite neproporcingai aukodamiesi. Kaip galite skriausti kitą? Jei auka neproporcinga, narcizas niekada neapsigydys savo narciziškumo. Despotas niekada nesušvelnins savo vidinio poreikio kontroliuoti. Bailys niekada neįgaus supratimo, kas tai yra drąsa ir t.t. Kompromisas turėtų būti ekologiškas veiksnys. Kompromiso auka turėtų atitikti kompensaciją.
Ko negalima aukoti dėl kito?
Norint suprasti ko negalima aukoti dėl kito, vėlgi pirmiausia rekomenduoju atsisukti į save. Kad tai geriau pamatyti, siūlau dovanoti. Aš ne aukoju savo laiką dėl tavęs, aš dovanoju savo laiką tau. Dovana kaip medus, auka – kaip kraujas. Tad neapgaudinėkime savęs tauriais žodžiais. Jei nesijaučiate dovanojąs, reiškia tai nėra dovana. Dovana tai perteklius to, ko tau pačiam pakankamai ir tu gali atlaužti riekelę nuo savo kąsnio. Išmokti ekologiško kompromiso derėtų pradėti mokintis nuo pertekliaus atidavimo ir stebėti ribą, kada pažeidžiate save.
Kaip išlaikyti sveiką aukojimo balansą?
Manyčiau tai turėtų pasakyti jūsų intuicija. O kad intuicija būtų kažkur aplink balansą, ją derėtų auginti, puoselėti, vystyti. Tuomet jūsų viduje turėtų atsirasti svarstyklės, kurios svertų santykį, kiek auka žaloja jus, kiek tai yra dalinimasis. Davimas nėra beribis. Išeikvosite resursus ir tada jums reikės iš kažko jų gauti. Neretai santykiuose išsivysto bangos dėsnis. Jūra muša bangą į krantą, o po vandeniu yra srovė, kuri traukia atgal. Todėl, mano nuomone, yra geriau dalintis dovanomis, kurios yra reikalingos.
Ar moterys aukojasi daugiau?
Sakyčiau taip. Kai kurios moterys nori aukotis. Jos taip įsivaizduoja moteriškumą. Jos taip patvirtina savo vidinį įsitikinimą apie moteriškumą. Ir toks aukojimasis joms yra prasmingas.
Moterims kurioms tai nesąžininga, neša moteriškumo kryžių. Kryžių neša, veikiausiai, ne savo noru. Tam įtaką daro tradicijos, sociumas, religija, mokslas. Ir dėl šių priežasčių moterims tenka dažniau aukoti karjerą, asmeninį gyvenimą, svajones.
Ar tai teisinga?
Moterims, kurios mato tame prasmę, sakyčiau, teisinga. Moterims, kurioms tai nepatinka ir jos gali keisti, bet nekeičia... Čia reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl nekeičia. Yra moterų, kurios negali pakeisti. O negali pakeisti, nes neužgimęs kitoks suvokimas. Nuo pat mažumės buvo formuojamas griežtas, frigidiškas lyčių pasiskirstymas. Tuomet tai jų atžvilgiu labai neteisinga.
O kaip su vyrais?
Vyrai taip pat neša savo stigmą. Šiandien ėjau į savo psichoterapijos seansą ir prasilenkiau su vyru. Toptelėjo mintis, su kiek jų nemažai per tris metus pakeliui prasilenkiau. Aš į terapiją einu laisvai, atsilapojęs, be kompleksų. Vyrai sliūkina kampais, patvoriais, akys bėgioja. Aš taip pat vyras, bet atsisakiau stigmos būti titanas, siena, vyras globėjas.... Labai sunku valdyti tvirta ranka. Sunkiau nei dalintis regalijomis. Manau daugelis vyru ne savo noru yra pastatyti į vyriškumo spąstus.
