– Gyvenate ir restorano verslą vystote jaukiame Layrac miestelyje Prancūzijoje. Prieš kiek laiko ir kodėl ten išvykote?
– Prieš beveik dešimt metų atsitiktinai susipažinome su vyru Vilniaus senamiestyje. Pažintis buvo lemtinga, jis buvo priežastis, dėl kurios išvykau į Prancūziją. Po trijų metų tame pačiame Vilniaus senamiestyje jis man pasipiršo. O buvau ta, kuri sakė, jog už užsieniečio tai jau tikrai niekada netekės...
– Tiek Jūs, tiek Jūsų vyras esate kulinarai. Ar gali būti, kad Jus suvedė meilė maistui?
– Jei paklaustumėte mano vyro, jis atsakytų, kad tai mano graži šypsena mus suvedė. Pradėjus bendrauti viena iš temų, apie kurią nuolatos šnekėdavome, buvo maistas. Abiejų mamos ir močiutės puikios kulinarės, tikiu, kad iš šeimos atsinešėme tam tikrą požiūrį į maistą ir galop mūsų vizija apie jį sutapo.
– Jei neklystu, Jūsų restoranas veikia jau beveik dešimtmetį. Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip nusprendėte jį įkurti?
– Mano vyras ilgą laiką vadovavo keliems garsiems Paryžiaus restoranams, tad buvo sukaupęs nemažai patirties. Aš buvau ta, kuri tiesiog mėgo gaminti ir dar būdama maža mergytė ir kepdama smėlio tortus kieme, svajodavo, kaip vieną dieną turės savo restoraną. Po mokyklos baigimo įstojau studijuoti socialinę pedagogiką. Nors tikrai buvo minčių mokytis kulinarijos. Tačiau tuo metu nebuvo jokių rimtų studijų, susijusių su maistu. Tad tos mintys ir svajonės taip ir liko mano viduje. Galiausiai vyras, paragavęs mano patiekalų ir pamatęs su kokiu atsidavimu tai darau, suprato, jog galėtume kažką rimto iš to sukurti. O po šitiek metų aš kartais juokaudama sakau, kad visgi kažkiek dirbu pagal specialybę – padedu žmonėms skaniai jiems gamindama.
– Restoraną sukūrėte su savo vyru prancūzu. O kaip manote, ar vienam lietuviui atvykus gyventi į Prancūziją sunku būtų įsteigti restoraną? Nuo ko reikėtų pradėti tai daryti?
– Turbūt ir taip aišku, kad svarbiausias veiksnys yra kalba. Čia ji tiesiog būtina. Svarbu domėtis kultūra, ką žmonės mėgsta, kuo gyvena. Be abejo, saugiau jautiesi, jei turi pažįstamų toje šalyje ir esi ne vienas. Bet žinant, kokie lietuviai darbštus žmonės, man atrodo, viskas įmanoma, belieka turėti gerą verslo planą ir aiškią viziją.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais patiems Jums teko susidurti tiek pradedant kurti verslą, tiek vėliau jau bėgant metams?
– Vieta, kurioje nusprendėme įkurti restoraną, turėjo daug potencialo, bet joje prieš tai niekada nebuvo veikęs joks restoranas. Tad viską reikėjo pradėti nuo nulio. Įkurti profesionalią virtuvę, sukurti jaukų restoraną žmonėms, kuris atitiktų mūsų viziją ir atspindėtų tai, ką norime pasiūlyti. Vienas sunkiausių iššūkių buvo užsiauginti savo klientų ratą, suprasti, kas jiems patinka, ko jie nori. Pradžia nebuvo lengva, dirbome be laisvadienių ir be atostogų. Tačiau vienas kitą labai palaikėme ir tikėjome tuo, ką darome.
– Išsilaikyti beveik dešimt metų yra labai didelis pasiekimas. Juolab žinant, kad būtent maitinimų įstaigų verslas apskritai yra rizikingas. Tai kaip pavyko tai padaryti? Ar nebuvo noro, minčių viską mesti?
– 10 metų yra tikrai didelis laiko tarpas. Per juos buvo ir pakilimų, ir nuopuolių. Buvome net nusprendę užverti restorano duris. Miestelio pagrindinis kelias, kuriame esame įsikūrę, buvo uždarytas beveik metams dėl remonto darbų. Mūsų verslą tai labai stipriai paveikė. Tad bandėme laimę svetur – Guadeloupės saloje. Tačiau ilgainiui nusprendėme grįžti. Mintys apie galimybę dirbti sau nuolat mus aplankydavo, jautėmės pilni jėgų ir ryžto bandyti vėl, grįžti į „Le Welcome“ buvo geriausias mūsų sprendimas.
– Restoranas „Le Welcome“ ne tik išsilaikė, bet ir gavo «Cuisiné avec Amour» įvertinimą. Koks tai įvertinimas ir ką jis reiškia? Galbūt dar esate jų gavę ir daugiau?
– Man kasdienis įvertinimas yra tuščios klientų lėkštės, grįžtančios į virtuvę. Tačiau turime jų ir daugiau. „Cuisine avec amour“ buvo projektas, apie kurį patys nieko nežinojome. Suburta žmonių komanda vaikščiojo po skirtingus restoranus ragaudami maistą ir domėdamiesi virtuvės specifika. Kol vieną dieną sulaukėme malonios staigmenos, kad esame išrinkti projekto „Pagaminta su meile“ nugalėtojai. Vadinasi kažkas tikrai pajautė meilės pliūpsnį beragaujant mūsų patiekalus. Tai pat esame ne kartą įvertinti vieno garsiausio Prancūzijos restoranų gido „Petit futé“. Didžiuojamės, kad mūsų restorane lankėsi tokie nusipelnę Prancūzų gastronomikai žmonės kaip Jean-Luc Petitrenaud – vienas garsiausių gastronomijos kritikų, kulinarinių šou organizatorius. Master šefas Yves Camdeborde. Taip pat dažnas svečias Top šefas Christian Constant. Nuostabus jausmas, kad tokie savo srities profesionalai negaili komplimentų ir grįžta pasimėgauti naminiu, sezoniniu su meile paruoštu maistu.
– Prancūzai garsėja savo kulinariniu išrankumu. Kaip jie priėmė Jūsų gamintą maistą? Nėra sudėtinga įtikti jų skoniui?
– Prancūzai tikrai labai vertina kokybišką maistą ir tai jiems vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Kiekvienas prisėdimas prie stalo jiems kaip atskira šventė. Tad pradžioje tikrai labai daug stresavau ir jaudinausi. Daug pagalbos sulaukiau iš vyro mamos ir močiutės. Jos mane išmokė įvairių receptų, pasidalino virtuvės paslaptimis. Tai buvo nuolatinis darbas iki išnaktų, daug bandymų ir nesėkmių, skaudančios ir nudegintos rankos, galų gale namų ilgesys. Tačiau čia labai padėjo mano užsispyrimas. Bandyti vėl ir vėl, kol išgausi norimą skonį ar tekstūrą. Virtuvė manyje išugdė begalinį ryžtą, profesionalumą, kantrybę. Tai mano gyvenimas, esu labai atsidavusi savo darbui ir šiuo metu tikrai sunku save kažkur kitur įsivaizduoti. Manau, ir klientai tą besąlyginį atsidavimą labai jaučia, kai kiekviena detalė išjausta ir apgalvota, ji lengvai randa kelią į kiekvieno širdį.
– Ar galite plačiau papasakoti apie restorano koncepciją. Kokia yra jo idėja? Ką galima rasti meniu?
– Esame nedidelis šeimos restoranas, kuriame dirbame tik mudu su vyru. Mūsų restorano konceptas tipiška prancūziška brasserie virtuvė – sezoniškas, naminis, kokybiškas maistas. Klientams kasdieną siūlome vis skirtingus dienos pietus. Ir a la carte menu. Vakarais ir savaitgaliais dirbame tik su a la carte. Taip pat kas savaitę klientus nustebinu vis kitu savaitės pasiūlymu. Labai didelį dėmesį skiriame produktų atsirinkimui. Dirbame tik su vietiniais ūkininkais. Daržovės, sūriai, kiaušiniai, mėsa atkeliauja iš vietinių fermų. Viskas prancūziška ir sava. Dėl to labai didžiuojamės ir nuolat ieškome kaip nustebinti ir ką naujo galime pasiūlyti.
– Socialiniame tinkle „Instagram“ lietuvių kalba dalinatės restorano virtuvės kasdienybe, receptais. Kaip nusprendėte tai daryti? Galbūt galvojate ateityje įkurti restoraną ir Lietuvoje? Arba kaip tik daugiau lietuvių atsivilioti į Prancūziją?
– „Instagrame“ daugiau laiko pradėjau leisti paskelbus karantiną – tikriausiai kaip ir daugelis. Tai tapo tarsi hobis, karts nuo karto pasidalinu paprastesniu receptu ar tiesiog patarimais, tarkim, kaip namie išsikepti kruasanų ar pasigaminti sluoksniuotą tešlą. Tai man vieta, kurioje galiu pabendrauti lietuviškai. Labai smagu, kad žmonės domisi maistu, receptais, klausia ištikus nesklandumams virtuvėje. Kartais tiesiog smagu moteriškai pabendrauti. Mintys apie restoraną Lietuvoje tikrai vilioja, tačiau šiuo metu laukiame šeimos pagausėjimo ir artimiausią ateitį planuojame čia. Tačiau niekad negali žinoti, ką atneš rytojus ir gyvenimo pametėtos galimybės. Mes nuolat esame pilni idėjų ir svajonių. Viena jų išleisti Prancūziškų receptų knygą.
– Negalima nepakalbėti apie koronaviruso pandemiją, kuri palietė visą pasaulį. Kaip ji paveikė Jūsų verslą per 2020-uosius metus?
– Pandemija mus pakirto tikrai netikėtai. Turejome daug didelių užsakymų, kuriems ruošėmės ir staiga vakare pranešė, kad privalome užsidaryti. Ištiko lengvas šokas. Pirmą savaitę buvo tikrai daug streso ir nerimo, kaip bus dėl ateities. Vėliau atėjo supratimas, kad nieko nepakeisime ir belieka tik laukti. Ėmiau gaminti įvairius saldumynus, pyragus, bandeles, sausainius, kuriuos pristatinėjome į vietines ligonines, dalinome patruliuojantiems policininkams, gaisrininkams, gelbėtojams. Taip norėjome išreikšti solidarumą ir palaikymą žmonėms, kurie sunkiai dirba šiuo nelengvu periodu. Sulaukti nuoširdžių padėkos žodžių buvo pats geriausias jausmas ir tai tik padėjo suprasti, kad viskas bus gerai.
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate tiek Jūs, tiek Layrac miestelio gyventojai šiuo metu? Kaip manote, kiek tikėtina, kad pandemija traukiasi, ir turizmas bei restoranai vėl veiks kaip seniau?
– Šalyje, kur žmonės nuolat bučiuojasi ir apsikabina, staiga pradėti laikytis atstumo ir tik susimojuoti rankomis yra nemažas pokytis. Tai tikrai pakeitė kasdienį gyvenimą. Manau, kad šiuo metu žmonės labai išsiilgę galimybės nesuvaržytai eiti į restoranus ir gyventi socialinį gyvenimą. Tad esame nusiteikę pozityviai darbo atžvilgiu. Juolab artėja vasara, o šiltuoju sezonu mes dirbame tikrai daug, vos spėjame suktis. Tad tikiu, kad pandemijai pasitraukus sėkmingai grįšime į darbus. Ir vėl džiaugsimės matydami grįžtančius klientus, kurių jau labai pasiilgome.
