Privertė ir mane. Turiu savo šauniausių stomatologų komandą Vilniuje, kuria pasitikiu, gerbiu, prireikus ten lankausi jau gerus trejus metus. Praėjusio gruodžio pradžioje įlipau į lėktuvą ir pandemijos metu nuskubėjau į gimtąją Lietuvą.
Tačiau šįkart – vasarį – patekau į pavojingą situaciją – traukti dantį teko čia ir dabar. Vadinasi, Romoje.
XXX
Mano daug metų pažįstamas stomatologas di fiducia (liet. patikimas) iš Romos išsikraustė į kitą miestą. Ilgai į medikus apskritai nesikreipiau, kol padėtis tapo nepakenčiama. Tačiau gyvendama ketvirtį amžiaus Italijoje įsisąmoninau, kad, skirtingai nei Lietuvoje, su medikais galima bendrauti ir be rekomendacijos. Mano patirtis tėvynėje suformavo požiūrį, kad, jei gydytojas manęs nepažįsta, nežino apie mano patologines baimes, išgąsdinsiu ir pasirodysiu kaip beprotė.
Laimei, vizitas pas stomatologus yra vienintelė sritis, kuri man – natūralios bendrosios medicinos negacionistei – nesukelia protesto jausmo. Apie visų kitų sričių medikų baimę esu rašiusi savo knygose, greičiausiai medikų baimė ir buvo priežastis, kad gyventi išsikraustėme į Italiją.
Šiandien juoką keliančios istorijos, dėl kurių nemažai ašarų išlieta, sugulė į knygų puslapius kaip mano gyvenimo netikėčiausi atradimai. „Romane su Italija“ pasakoju savo netipinį atvejį – mūsų medikų atmetamą mano pačios „mėsos gabalo“, asmeninio kūno, traktavimą kaip substanciją, kuri nepakenčia jokios intervencijos. Tai – man ir mano šeimai baisi problema. Ir jei susitinku su mediku, kuris neturi laiko, kantrybės ar noro manęs išklausyti ir suprasti, įsivyrauja konfliktas. Tėvynėje buvau terorizuojama, nes mano baimės medikams sukeldavo atmetimo jausmą. Atrodydavau arogantiška, nors kraustydavausi iš proto dėl baimės. Romane atvirai dėstau vieną gal pernelyg intymią istoriją – apie vienintelį Romos vienuolių ginekologą, kurį toleruodavau, kai baimė pasiekdavo apogėjų. Kaip sugebėjau net jį – puritoniškus įpročius labiausiai įsisąmoninusį mediką – įsiutinti man vaikystėje įvarytomis fobijomis. Kaip jis atrado būdą mane nuraminti. Nes, be patologinio gėdos jausmo, kiekvienas apsilankymas pas medikus man buvo potenciali vėžio diagnozė, nekalbant apie tai, jog fizinė intervencija į mano kūną su kažkokiais medicinos instrumentais prilygdavo KGB arba Trečiojo reicho kalinių kankinimo išbandymui.
Tačiau Italija yra Italija, šalis, kuri vieną dalyką man visiems laikams įkalė į galvą: niekada nesilankyk pas bet kokį mediką. Geras medikas – nebūtinai tas, kuris pasikabinęs kabinete diplomą, ir netgi ne tas, kuris ne tik puikiai operuoja ar gydo kitokias ligas. Pirmiausia, jis privalo būti psichologas. Taigi retai lankausi didelėse, nors ir aukščiausio lygio technika garsėjančiose, klinikose. Man specialistas yra tas, kuris žmogų mato kompleksiškai, – ne vien dantis, jei yra odontologas. Toks, kokie būdavo praėjusių šimtmečių specialistai, tarkime, mano mėgstamas legendinis gydytojas rašytojas švedas Axelis Miuntė.
Kad ir kaip būtų keista, bet pats žodis dottore (liet. daktaras), kuris mano gimtinėje man asocijuodavosi su baltais chalatais, Italijoje reiškia mokslinį laipsnį. Taip kreipiamasi į žmogų, baigusį aukštojo mokslo magistrą, ir šis kreipinys neturi nieko bendra su medicina. Dottore skamba itin pagarbiai. Kalbant apie fonetiką yra dar vienas su medicina susijęs variantas, įvardijantis mūsų sveikata besirūpinančius darbuotojus. Jis skamba I medici (liet. medikai). Bet būtent Italijoje visai identiškai vadinama viena garsiausių Toskanos Renesanso laikų giminių – Medičiai, jie Italijai užtikrino atgimimą visose srityse – architektūros, tapybos, maisto, mokymo įstaigų. Tad itališki terminai manęs taip smarkiai negąsdina, nes nėra susiję vien su „mėsos gabalu“ – kūnu, jo kankinimu, skausmu.
Vis vien į medikus kreipiuosi tik tuo atveju, kai be jų eiti pirmyn jau nebėra galimybės. Daugiau kaip dešimt metų pas juos nesilankiusi visas ligas gydau pati. Mano šeimai kiekvienas mano pačios susidūrimas su medicina yra teroro aktui prilygstantis reiškinys. Todėl, kiek tik įmanoma, stengiamės išsiversti be daktarų.
Vienintelė medicinos sritis, kuri man nesukelia beprotybei prilygstančios fobijos, tai – odontologija. Taisyti dantų nebijau net tada, kai reikia pakentėti visai nemenką skausmą. Sakau tai iš patirties. Matyt, dantyse negali slypėti vėžys, o gal yra ir kitokių psichologinių priežasčių. Nežinau. Nebijau ir tiek.
Tačiau tuo mano bėdos nesibaigia.
Yra viena priežastis, dėl ko įvarau save į kampą ir dėl dantų problemų. Pamačiusi la siringa (liet. švirkštą), prieš savo valią ir logišką troškimą kažkaip susivaldyti vis dėlto imu alpti, prarandu nuovoką. Ir nieko čia nepadarysi. Dėl šios priežasties dažnai prašydavau Lietuvoje mano pasitikėjimo vertų stomatologų tvarkyti karieso pažeistų dantų šaknis be anestezijos, kad tik kaip nors išvengčiau adatos įdūrimo skausmo. Jo niekaip negalėdavau ištverti iki anestetikų sušvirkštimo pabaigos. Kai ilga adata patenka į mano mėsos audinį ir medikas ją pasukinėja viduje, man pakerta kelius silpnumas ir vaizdas prieš mane išnyksta. Tai yra jausmas, kurio niekaip nepajėgiu suvaldyti, nors kitiems skausmas nėra toks baisus, kaip, tarkime, imant kraują iš piršto ar venos. Bet koks įdūrimas man prilygsta giljotinos smūgiui – nesvarbu, ar tai būtų susiję su ausų dūrimu auskarams įverti, skiepais, kraujo tyrimais. Man nesuprantama, kaip žmonės gali iškęsti, tarkime, tatuiruotės terorą.
Įsivaizduojate krintantį ledinį plieno pjūklą, jo kontaktą su jūsų kaklo oda ? Štai tokį jausmą esu kiekvienąkart priversta patirti, kai mano odą paliečia smaili adata.
Todėl visiškai ramiai kino filmuose žiūriu vaizdą, kai giljotina nukirsdina žmogų. Man tai toks įprastas, artimas, ne kartą išgyventas skausmas. Galbūt kažkam tai skamba makabriškai, nes juk normaliems žmonėm adatos įdūrimas nekelia jokių emocijų. O, kalbant apie stomatologiją, didesnei daliai žmonių tas skausmas kur kas mažiau baisus, nei, tarkime, gręžiant ėduonies pažeistą dantį.
Žinau, adatų fobiją „įsigijau vaikystėje“. Kiek pamenu, ne kartą itin rimtai sirgau gripu. Mano vaikystės metais panašios ligos būdavo gydomos ne oraliniu būdu vartojamais antibiotikais, bet leidžiant vaistus švirkštais. Oi ne, ne vienkartinėmis ir mažutėmis kaip dabar adatomis. Milžiniškomis, užmaunamomis, metalinėmis. Visai kaip Trečiojo reicho kankinimo kalėjimuose, kur nuolat buvo girdėti mėsinėjamų žmonių klyksmas. Bet ir to dar negana – antibiotikai būdavo papildomi antrąja adata – vitaminu C.
Mano baisiausiuose nakties košmaruose, primenančiuose Trečiojo reicho kankinimo įrankius ir žmonių klyksmo aidą kalėjimo koridoriuose, pagrindinis aksesuaras – tam tikros metalinės dėžutės. Būtent į jas, stačiakampio formos, blizgančias ir klaikiai smirdančias spiritu, būdavo susidėjusi švirkštus medicinos sesuo, kai atvykdavo į mano namus. Pirmiausia – pas mano sergančius ir mirštančius senelius, vėliau – pas tėtį. Kai sirgdavome su sese gripu, – ir pas mus. Tų sterilių dėžučių dangtelio garsas pjaus ausį mano sapnuose, kol būsiu gyva.
Mano sapnų herojų veidų neatsimenu, girdžiu tik mistikos kupinus dialogus lyg siaubo filmuose. Lietuviškai... Juoką, patyčias, keistus suokalbiškus žvilgsnius. Koks keistas vaikas... Stebėdavosi medikai. Niekada niekas nesakydavo, kalbėdami apie mane, „mergaitė“. Ne. Vaikas... Būsima moteris, mama?.. Ar kas nors kada nors apie tai susimąstė?
Kas čia su tavo baimėmis, vaike, terliosis? Atsuk vaike, užpakaliuką, porą adatų bakst, na, kokia čia tragedija? O jei smarkiai bliausi, gausi dar vieną.
Mano bėda dar buvo ir kita – visi vaikai bliauna po to, kai gauna adatą, aš – jau dieną prieš, kol vėl iš naujo nuo streso pakyla temperatūra. Visų pykčio verta mano temperatūra – 40 laipsnių karščio – sukeldavo šoką. Šitą vaiką tikriausiai valdo šėtonas.
Pamenu, vėlų vakarą, man smarkiai karščiuojant, į namus prisistatė medicinos sesuo, kurios pavardę iki šių dienų prisimenu, – Lepeškaitė. Personažas, panašus į Frekenbok, iš vienos populiariausių mano laikų vaikiškų knygučių – švedų rašytojos Astrid Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Moteris baltu chalatu, kurios vaizdas kiekvienam sukeltų su teroristiniu vaikų auklėjimu susijusių romanų ir kino filmų personažų siaubą. Atsimenu, kaip ji užgulė mano kūną savo milžinišku septintosios taglia (liet. matmenų) biustu, neleisdama pajudėti. Pamenu, kaip pajutau kelius pakirtusį geliantį adatos skausmą, kuris prilygo lediniam giljotinos kirviui, kurį jaučiu iki dabar.
Mano gripas taip smarkiai įsisiautėjo, jog temperatūra po kiekvieno adatos įdūrimo dar labiau pakildavo. Šėtonas varė visus iš proto. Bet, laimei, mano močiutė nepaleisdavo iš rankų savo maldaknygės. Ir galbūt todėl ant manęs nusileido stebuklinga angelo ranka. Vieną dieną į mūsų šėtono apsėstus namus prisistatė neaiškios tautybės, jei neklystu, tuomet Druskininkuose gyvenusi, totorė ir pasakė mano tėvams – jūsų vaikas niekada nepasveiks, jei nepašalinsite iš namų Lepeškaitės ir jos švirkštų. Ji buvo teisi, nors mano tėvai buvo įsitikinę, kad po kelių dienų be antibiotikų iškeliausiu anapilin. Iš tikrųjų viskas įvyko atvirkščiai. Būtent taip, kaip sakė totorė. Aš pasveikau be vaistų.
Mokyklos suole, jau būdama paauglė, ne kartą esu prajuokinusi savo klasės draugus, kai medicinos sesuo atvykdavo į mūsų klasę atlikti skiepų. Mano draugams būdavo daug juoko iš mano ašarų. Vos vienas kitas mokinys kažkurioje mokyklos klasėje garsėdavo panašia fobija. Kiti gal taip pat jų turėjo, bet tikriausiai mokėdavo geriau paslėpti. Aš buvau garsiausia mokyklos pazza (liet. pamišėlė).
Beje, liedavau ašaras žiūrėdama tuo metu populiarų ir mano itin mėgstamą multiplikacinį filmą „Begemotas, kuris bijojo skiepų“. Apie mielą storulį begemotą, už kitus dešimt kartų didesnį, bet paniškai bijantį skiepų. O kitiems gyvūnams, dešimtkart mažesniems, skiepai buvo „tik viens, ir viskas“, o jam, dideliam begemotui, – giljotina, panašiai kaip man. Kokia gėda... Multiplikacinio filmuko reziumė – visi maudosi, žaidžia, o begemotas nubaustas – kaitrią vasarą su temperatūra guli lovoje. Štai, kokia vaikų edukacija.
Mūsų šeimos vynininko rekomenduota praėjusį pirmadienį vykstu pas stomatologijos specialistą į Romos priemiestį Acilią.
Keli kilometrai, puodelis espreso kavos vietos bare ir aštuntą ryto aš jau sėdžiu laukiamajame nerimaudama, kaip reikės prisipažinti dott. Maurizio, kad paniškai bijau adatų. Įsivaizduoju ironijos kupiną šypseną, bandymą įtikinti, kad gėda bijoti dalykų, su kuriais lengvai susitvarko netgi vaikai. O Gesu (liet. Jėzau), kokia esu menkysta, jei nesusitvarkau su baime, kurią nugali net vaikai.
Priešais save matau du medikus. Vienas – visiškai jaunas, kitas – dott. Maurizio, septyniasdešimtmetis. Abu – su žaliais medikų kostiumais, kepuraitėmis, kaukėmis. Su pagrindiniu dottore jau susipažinau prieš savaitę, atlikdama rentgeno nuotrauką, kai išgirdau verdiktą, – būtina dantį išrauti.
Dott. Maurizio mane sutinka su šypsena veide, juodos akys po metalo rėmų akiniais, žvilgsnis skvarbus. Pasodina į kėdę, paliečia mano ranką. Viskas vyksta neįtikėtinai lėtai. Na, kaip prieš giljotiną, – yra laiko apgalvoti visas gyvenimo klaidas.
Dott.: Ar skundžiatės kokiomis nors ligomis, signora Jurghita? Širdies, diabeto, paveldimomis?
J.: Ne.
Dott.: Ar bijote traukti dantį?
J.: Ne.
Dott.: Esate jautri vaistams?
J.: Ne, bet gal galėtumėte ištraukti man dantį be anestezijos?
Dott.: Kodėl to norėtumėte? Juk tai – baisus skausmas?
J.: Aš skausmo nebijau, bet, jei pamatau siringa (liet. švirkštą), galiu jums pridaryti bėdos.
Dott.: Jūs bijote nualpti, prasideda tachikardija?
J.: Taip, prasideda viskas, kas tik gali būti.
Dott.: Tai gal žinote, kas jums sukelia paniką?
J.: Adatos įdūrimas.
Dott.: Nuo kada to bijote?
J.: Nuo vaikystės.
Matau, kaip du medikai palieka mane vieną kabineto kėdėje. Girdžiu, už durų vyksta pasitarimas. Na, dabar tai jau bus, manau. Kai jie grįžta, sakau, kad man labai gaila, jog sudarau daug problemų, bet geriau nenaudokime la siringa. Kaip nors ištversiu be anestezijos.
Abu prisiartina ratukinėmis kėdėmis prie ištiesiamos lovelės, ant kurios guliu. Jaunesnysis medikas ant kairės rankos piršto užmauna gnybtuką, panašų į tokį, kuris naudojamas atliekant elektrokardiogramos įrašą.
J.: Kas tai? (Klausiu, nes pirmąkart tai matau.)
Dott.: Matuosime jūsų širdies valori (liet. ritmą). Kolega stebės davinius. Kad nematytumėte švirkšto, užsimerkite. Jūsų baimė atsirado vaikystėje, todėl mes nusprendėme, kad elgsimės su jumis taip, tarsi būtumėte vaikas.
J.: O Gesu. Aš turėsiu patirti tą patį jausmą, kaip vaikystėje?
Dott.: Taip, bet jums neskaudės.
Na, manau, tikriausiai dabar dott. Maurizio mane užguls, suims rankas ir laikys kaip Lepeškaitė vaikystėje. Užmerkiu akis ir jau mintimis jaučiu abiejų dottore kūno svorį. Bet vienas liečia tik mano pirštą. Laukiu skausmo, mintyse krinta giljotinos kardas, man spengia ausyse.
Girdžiu, kaip jaunesnysis kolega man sako: „Mes nieko nedarome, bet jūsų širdies ritmas jau darosi pernelyg stiprus.“
Nieko nedaro, kaipgi. Juk aš jaučiu geliantį skausmą. Bet iš tiesų matau nusisukusį dott. Maurizio, tai kaip man gali skaudėti, jei jis neturi jokio instrumento rankose?
Taip, suprantu, tai – mano gyvuliškos baimės išraiška. Prakeiktas mano „mėsos gabalas“, šėtonas. Na ir nevykėlė...
Dott. Maurizio už nugaros, matyt, laiko švirkštą, tuoj durs, galvoju, iš skausmo vėl užsimerkiu.
Dott.: Vaikams patepame kremu. Pasakykite, ką jaučiate, kai juo liečiu.
J.: Jaučiu šaltumą, tarsi ledas marintų liežuvį.
Vyras uždeda ranką man ant kaktos, ji karšta, man kyla temperatūra kaip tada, kai sirgdavau gripu, kai laukdavau, kol prasivers namų durys ir įeis Lepeškaitė, kaip prispaus mane savo biustu prie lovos, kaip subarškės atidaroma baisiai smirdanti spiritu metalinė dėžutė. Širdis plaka kaip pasiutusi. Dar akimirka ir prarasiu sąmonę. Baisu. Bet skauda ne tą vietą burnoje, kur reikalingas traukti mano dantis, o smilkinius. Jie tiesiog plyšta nuo įtampos, lyg krėstų elektra, trūksta oro, išmuša prakaitas.
Kitas, jaunasis, medikas uždeda ranką man ant peties, lengvai spusteli, lyg atpalaiduodamas raumenis. Šį judesį labai ryškiai jaučiu – tarsi sporto klubo šokių trenerio Oskaro atsipalaidavimo pratimą. Prisimenu šokio, atsipalaidavimo po treniruotės judesius. Kūnas – mano „mėsos gabalas“ – tampa sunkus lyg maišas.
Kaip jaučiatės? – girdžiu mintyse Oskaro klausimą. Iš tikrųjų jokio Oskaro man atsimerkus nėra, tik du dottore. Gerai, atsakau sau mintyse. Jaučiu burnoje šaltumą ir jokio bakstelėjimo. Negirdžiu jokios metalo dėžutės garso.
Dott.: Jau suleidome jums vaistų. Ne tik jį „užšaldėme“, bet ir danties jau nebeturite. Ar jautėte?
J.: Negali būti, kada, kaip?
Dott.: Panaudojome vaikams skirtą adatą – ploniausią, trumputę. Juk sakėte, kad buvote išgąsdinta vaikystėje. Vaikai yra vaikai – bambini. (Pasakė atsidusdamas.)
J.: Čia tai bent, non e possible (liet. neįmanoma), netikiu.
O aš jau buvau pasiruošusi paprašyti palaukti ilgiau, jei ištversiu leidžiamus vaistus, kol pasiskirstys anestetikai, užmarinantys dantį. Pasirodo, danties jau nebėra...
Jaunesnysis medikas, patikrinęs rodmenis ant piršto, sako, jog mano širdis plaka ramiai, valori nella norma (liet. duomenys normalūs).
Tuomet giljotinos šaltis iš smilkinių staiga išnyksta. Dott. Maurizio paprašo vėl išsižioti, šaltį burnoje pakeičia keleto siūlų kutenimas. Pirštą šiek tiek spaudžia gnybtukas.
Dott.: Jūs – tikra šaunuolė. Jokios tachikardijos nėra, nenualpote ir nuo šiol jau nebealpsite niekada.
Abu medikai jau kalbasi kitomis temomis. Jokio tampono burnoje nejaučiu, jokio kraujo skonio, keista. Ir danties neparodė. Gal man vaidenasi?
Aš vis dar negaliu atsigauti nuo šoko. Sakau: „Labai atsiprašau, kad mano baimės sudarė jums tiek problemų, man iš tiesų labai labai labai gėda.“ Raudonuoju nuleidusi akis.
Dott.: Man irgi gėda, nes paniškai bijau vištų.
Abu vyrai griausmingai nusikvatoja. Jaunesnysis dar priduria: „Vištų tai vištų, o aš bijau lėktuvu skristi. Tai visai ne juokai, nes mano žmona nori į Gran Canaria (liet. Kanarų salas) ir greitai mane pasiųs in un bel paese.“ (Liet. į vieną vietą.)
Už parankės tarsi kokie du kavalieriai po kelių minučių pristato mane į laukiamąjį mano vyrui išdidžiai šypsodamiesi: jie savo – medikų psichologų – misiją atliko. Ir man priduria: „Iki kito pasimatymo, bambina bella.“ (Liet. gražus vaike.) Tokia romietiška kandi battuta (liet. replika).
„Arrivederci, dottore“ (liet. sudie, daktare), sakau. Ir jau esu toli, kitoje gatvės pusėje. Iš akių veržiasi ašaros. Bet tai – ne apmaudo ir gėdos kaip visada, o džiaugsmo. Pergalės, ne pralaimėjimo.
Viva Italia...
J. J.
