Tikriausiai daugelis arba visi apgailestauja ir nerimastingai pasitinka senėjimą. Tačiau vieni pasitinka sunkiau, kiti – lengviau. Pakalbėsiu apie tuos, kurie pasitinka sunkiau ir kodėl. Galiu kalbėti apie tai, nes, manau, esu tas, kuris pasitinka sunkiau. Taigi kas lemia, kad pasitinkame sunkiau?
Kodėl vieni senatvę pasitinka sunkiau?
Greičiausiai tai priklauso nuo to, kaip įprasminame savo gyvenimą. Normalu, kad senėjimo laukiame su nerimu, nes tai fizinis kūno kokybės prastėjimas, kuris sukuria tam tikrus apribojimus. Sendami kažko netekame ir, sakyčiau, daugiau netenkame, nepaisant to, kad įgauname patirties ir išminties. Ir jei gyvenimas neturi svarios prasmės, tai patiriame vien tik praradimus, tiesiog nėra kompensacijos. O kas gi sukuria arba atima tą prasmingumą?
Prasmingumas
Prasmingumas galėtų būti jūsų įgyvendinti tikslai ir vidinė jausena. Mes galime visą gyvenimą įgyvendinti ir siekti tikslų, bet jie neatneš norimos jausenos. O kad kompensuotume artėjančios senatvės nerimą, mums reikia švelnumo, jaukumo, meilės. Išmintis be meilės, atjautos ir švelnumo – tik bejausmė matematika. O pasiekimai, kurie neatneša meilės, švelnumo, reikalingumo pojūčio - tik juodas ant balto įrašas istorinėje knygoje. Kodėl taip reikia šių jausmų, pojūčių, kad lengviau nutupdytumėte senatvės lėktuvą?
Švelnumas, meilė, reikalingumas
Galvodamas apie save, mąstau, kad mano gyvenimą iki tam tikro laiko į priekį stūmė pyktis, jėga. Pyktis dėl neteisingumo. Abejingumo pyktis. Mano turima jaunatviška galia, energija pakankamai puikiai išnaudodavo pyktį tikslams pasiekti. Susikurdavo visagališkumo įspūdis, o pyktis buvo įrankis. Tačiau senėjimo požymiai, kai jie pasidaro aktualūs, parodo, kad ir pyktis bejėgis prieš senėjimą. Net abejingumas – bejėgis prieš senėjimą. Net pasiekti sausi rezultatai bejėgiai prieš senėjimą. Jokie įrankiai negelbėja nuo senėjimo. Ir tuomet, kai negelbėja jėga, grožis, energija, polėkis, tuomet reikia priėmimo, susitaikymo ir dėkingumo sau. Priėmimas ir susitaikymas nieko neturi bendro su kova ir su šalta išmintimi. Priėmimas ir susitaikymas koreliuoja su pasitenkinimu. Pasitenkinimas pats kaip procesas susijęs su maloniais reiškiniais.
Priėmimas ir susitaikymas
Todėl jei mūsų viduje daug nuoskaudų, pykčio, emocinio skausmo, abejingumo, neapykantos, nesuvirškintų baimių, nuslėptų skaudulių, deficitų, tai maloniems jausmams nėra kaip pasireikšti.
Malonus gyvenimo įprasminimas nesirealizuoja. Vizualiai kalbant, neturime minkštų pagalvėlių priimti bauginančiam, jaudulį keliančiam, nerimastingam senėjimo procesui. Ir dėl to tai, ką matome veidrodyje, nuotraukose, tėra sunkus procesas. Tėra procesas, kuris neatnešė pasitenkinimo save realizuojant kaip gyvybės formos dalyviui. Kaip prasmingam, laikinam gyvybės nešėjui. Nesusikuria mintis, jausmas, kad aš patenkintas, kaip išnaudojau man suteiktą laiką. Neužgimsta kompensacija kompensuoti sunkumui patiriant senėjimo procesus. Gyvenimas be prasmingų malonumų, tai kaip gyvenimas, geriant persikų sultis, tik stipriai praskiestas vandeniu. Nėra dėkingumo sau už indėlį į gyvybę.
