XXX
Bet istorija ne apie tai. Apie vyrus, kurie, man krentant, o tai atsitiko abu kartus Romoje, privertė pajusti neįtikėtiną gyvenimo džiaugsmą. Ir dar apie tai, kad būtent dėl jų, vyrų, likau gyventi šiame, o ne kitame pasaulio mieste. Nors ne kartą plūdau ašaromis, svajodama grįžti namo.
Pirmasis kritimas įvyko praėjusį balandį, kai po ilgo pandemijos karantino susiruošėme su dukra į Romos miesto centrą. Iškeliavome fotografuoti mados ir konditerijos vitrinų, sukūrusios projektą mūsų tiesioginei feisbuko laidai „Mada PLIUS konditerija LYGU La Dolce Vita“. Nusiteikėme aplankyti ir nufotografuoti reikšmingiausias Romos centro mados butikų ir konditerijos parduotuvių vitrinas, kurias laidoje abi buvome nusprendusios komentuoti.
Pandemijos metu tarsi prie kūno priaugusius sportinius batelius nusprendžiau pagaliau pakeisti. Išsirinkau iš lentynos lygiapades basutes, tačiau su šiokia tokia platforma ir miniatiūriniais dirželiais, – žavias, ryškiai oranžines. Buvau ištroškusi ne tik atsidurti gražiausio pasaulio miesto – Romos – centre, kurio taip smarkiai per karantiną pasiilgau, bet ir nors kiek pasipuošti. Deja, ilgi kalėjimo namuose mėnesiai iš atminties ištrynė, kad visas Amžinojo miesto centras padengtas ne baltu marmuru ir ne Romos kalkakmeniu travertinu, netgi ne asfaltu, o šimtamečiu grindiniu – juodo bazalto trinkelėmis.
Ar įsivaizduojate, kiek per vieną dieną šias trinkeles nutrypia Romos centre plaukiančių turistų? Kiek įvairiausių rūšių ir dydžių batelių, basučių, klumpaičių, aulinių avėtojų iš įvairiausių pasaulio šalių paliko jose žymę? Ir aš pati niekada apie tai nemąsčiau. Bet dabar, kaskart atsidūrusi gražiausiose Romos centro gatvelėse, žvelgdama į tarsi švitriniu popieriumi nugludintą slidų trinkelių paviršių, prisimenu mano bjaurų incidente (liet. incidentą). Bazalto kubas, maždaug 10 cm aukščio bei pločio ir 30 cm gylio akmens forma, į asfaltą įkaltas tarsi koks dantų implantas. Anksčiau nepastebėdavau laiko, žemės drebėjimų ir kitų kataklizmų nulemtų plytelių išsiklaipymų. Dabar jau matau, kad trinkelių paviršius – nebūtinai taisyklingai lygus.
Įvertinu dar vieną svarbų reiškinį – Romos miestas, antikinis, renesanso ir baroko centras, pastatytas ant dar kito miesto katakombų, kurios gilios tarsi kelių aukštų namas. Būtent dėl to trinkelėmis lėkdami autobusai sukelia nežmonišką gaudesį. Prie šio fono, gyvendami vos kažkiek nuo Romos centro nutolusiame kvartale, buvome priversti priprasti. Na ir kas, jei sėdėdami prie kompiuterio nuolat girdime gausmą, tarsi šarvuotis dundėtų akmenuotu keliu tiesiog virš gilaus tunelio.
Tąkart balandį vaikštinėjome su dukra žaviausiomis Romos mados gatvėmis – mano dievinamu Auksiniu mados kvadratu, kuris prasideda išsilaipinus iš metro stotelės piazza di Spagna (liet. Ispanijos aikštėje), nusidriekia pagrindinėmis mados arterijomis pėsčiųjų Condotti gatve. Atsiremia į milžinišką palazzo Fendi (liet. „Fendi“ mados namus) Corso prospekto sankryžoje, iš kurios būtina grįžti atgal link „Valentino“ mados namų Mignanelli aikštėje Bergognone gatve, į kurią kaskart užsukdavau pažvelgti į „Rene Caovilla“ basutes iš vis kitų brangakmenių. Tikras juvelyrikos, ne tik apavo stebuklas. Arba via Frattinavia su „Trussardi“ logotipo butiku ir jame parduodamais nepakartojamais kokybiškiausios veršiukų odos aksesuarais. Šia gatve žingsniuodama nepraleisdavau progos įžengti į garsiausius pasaulio kvepalus „Roma“ sukūrusios italų stilistės Laura Biagiotti baltojo travertino akmens butiką kampinėje via Mario de Fiori gatvėje ir dar kartą pro nosį įtraukti Romos aromato.
Grįžtame į kvadrato centrą vėl iš naujo kirsdamos Ispanijos aikštę, nes juk visai šalia – mano dievinama gatvė via dei Babuino. Keliaudamos link jos nepraleidome progos nufotografuoti žavios „Diesel“ parduotuvės vitrinos, įsikūrusios tiesiog ant aikštės kampo ir greta esančio vieno prabangiausių Auksinio mados kvadrato butikų „Versace“. O, kiek vitrinoje skaisčių – fuksijų, geltonos vitaminų, salotų – spalvų.
Tiesa, Ispanijos aikštėje karietaičių, įkinkytų arkliukų ir kaštonų kepėjų tąkart nebuvo, todėl per pandemiją tik mintyse išlikusio prabangaus Romos Auksinio mados kvadrato aromato – parfumų, kaštonų, arklių mėšlo – nepajutome. Kavinės beveik visos taip pat uždarytos, bet visgi vitrinos nuo jų uždarymo dienos kovo vidury paliktos su ryškiomis iliuminacijomis.
Babuinų gatvėje atradome veikiančią vieno mano mėgstamiausių ženklų – „Ermanno Scervino“ butiką, į kurį maloniai kvietė užeiti dvi jaunutės konsultantės. Kaip supratome, smarkiai pasiilgusios lankytojų, nes kaip niekada maloniai čiauškėjo romietišku akcentu ir leido paliesti kiekvieną naujintelaitį vasaros kolekcijos modelį – balto lyg sniegas kašmyro nertinius, išsiuvinėtus tarsi nematomais kristalais. Effetto vedo non vedo (liet. įspūdis – žiūriu, bet nematau) – paaiškino mergina, pasiūliusi pasimatuoti prabangioms savaitgalio vakarienėms Žydrajame Krante, Monte Karlo kurorte, skirtą modelį. Naujai pateikta mados tendencija, kai moteris, apsigaubusi nertiniu, kuris toks lengvas ir plonas, jog ištraukiamas per sutuoktuvių žiedą, pasijunta tarsi siurrealiame pasaulyje lyg koks elfas. Argi svarbu, kad nertinio kaina – tik 2 tūkstančiai eurų?
Pasidavėme neįtikėtinai Romos centro atmosferai ir sukdamos pro legendinę beveik tris šimtus metų skaičiuojančią Antico Caffe Greco kavinę, kurioje kavą gerdavo garsūs rašytojai lordas Baironas, Maksimas Gorkis, Nikolajus Gogolis ir kiti, lengvai panirome į Ispanijos aikštės praeities nuotaiką. Ją taip šauniai aprašė romane „Knyga apie San Mikelę“ švedų rašytojas Akselis Miuntė. Daktaras Miuntė šimtmečio pradžioje nuomojosi psichikos ligomis sergančių turtingų ponių gydytojo studiją pagrindinėje mados arterijoje, tiesiog greta Trinita dei Monti (liet. Kalnų bažnyčios) scallinata (liet. laiptų). Ir visą gyvenimą dievino Romą.
Pakėlusios galvą į laiptų viršų ne tik mintimis ragavome vieną žaviausių kavinės saldumynų – geltoną tortą „Mimosa“, bet ir įsivaizdavome, kaip jau šių laikų elitas – aktoriai George'as Clooney'us, Bradas Pittas, Julia Roberts, Mattas Damonas ir roko žvaigždės Madonna bei Lady Gaga – leidžiasi Ispanijos aikštės laiptais iš savo viešbučio Villa Medici Hassler žemyn tiesiog į Auksinį mados kvadratą nuostabiausiam savo gyvenimo shoppingui, kuris Romoje su niekuo nepalyginamas. Štai tokia šiandien La Dolce Vita atmosfera, ne visai panaši kaip Federico Fellini laikais, kai septintojo dešimtmečio pradžioje buvo filmuojama legendinė kino juosta su švedų aktore Anita Ekberg ir gražiausiu italų vyru Marcello Mastroianni. Filmas, kurio pavadinimas visiems laikams tapo Romos logotipu.
Žmonių, tiesa, matėme vos vieną kitą – juk įstatymas Italijoje dar draudė be ypatingos priežasties rodytis gatvėse. Mes ta proga pasiruošėme fotografuoti leidžiantį dokumentą, tad buvome visai ramios – policija tikrai nestabdys.
Taigi, kupinos La Dolce Vita atmosferos nuotaikos, tiesa, prasilenkdamos su vos vienu kitu praeiviu, traukėme link namų. Skubėjome vienu nediduku skersgatviu link tramvajaus stotelės, visiškai užmiršusios, jog neavime patogių, nors ir neelegantiškų snikerių. Tik prieš kelias minutes atsiminėme, kad netrukus – jau pirma valanda, o tai Italijoje yra šventas pietų meto laikas. Ką Italijoje reiškia vėluoti pietų, ne kartą rašiau savo knygose, o geriausiai tai aprašė romane „Itališkas mūsų gyvenimas“ lietuvių kilmės Holivudo aktorius Michaelis Tuckeris. Tai reiškia, kad ir kur būtum, kad ir ką veiktum, nevalia pavėluoti nė minutės.
Per ketvirtį amžiaus man tokia įprasta tapusi „Staltiesės ritmo“ taisyklė vertė paskubėti, visiškai neįvertinus, jog žengiame Amžinojo miesto prakeiktomis nugludintomis trinkelėmis. Siaurose gatvelėse tarp netvarkingai suparkuotų motorolerių prasilenkti buvo sunku, nors netrukdė įprastos minios žmonių. Vienas bazalto trinkelės nelygumas ir, o dangau... Kino juostos La Dolce Vita romantika dingo. Daugiau nieko nebeprisimenu. Tik tai, jog griūdama kelis metrus pirmyn atsitrenkiau iš pradžių dukrai petimi į nugarą, išmušiau jai iš rankų mobilųjį telefoną (jau penktasis sudaužytas), o netrukus – ir smūgį kairiuoju klubu į grindinį. Ir, matyt, angelo ranka buvo ištiesta mano pačios alkūnė, kuria stebuklingai atsirėmiau, apsaugodama nuo lūžio dubens kaulą ir veidą. Nes visas mano kūno svoris kažkaip neįtikėtinai nusileido ant kairiosios rankos dilbio.
Kas buvo toliau, kurį laiką neatsiminiau. Iš akių trykštelėjo sūrus vanduo, geliantis skausmas alkūnėje ir klube buvo toks stiprus, jog itališkojo „Staltiesės ritmo“ pietų valanda iš atminties išnyko.
Nežinau, kiek laiko praėjo, kai pajutau kažkieno tvirtos rankos prilaikoma iš vienos pusės ir šalia manęs jauno pasilenkusio vyro veidą. Keistai šypsodamasis, tarsi kaltas dėl to, kas įvyko, teisinosi: „Ecco, san pietrini di Roma.“ (Liet. „Štai, Romos trinkelės.“) Jos Italijoje vadinamos san pietrini.
Ir maloniai teiravosi: „Come sta?“ (Liet. „Kaip jaučiatės?“)
Kitas romietis, solidesnio amžiaus, suklupęs laikė už dešinės rankos ir bandė man padėti atsistoti, dar kaltesne veido išraiška atsakydamas pirmajam į klausimą: „Male? Certo.“ (Liet. „Blogai? Aišku.“)
Man nesinorėjo nei verkti, nei apsimesti, kad neskauda. Bet nenorėjau atrodyti ir kaip nevykėlė, kuri nukrito vidury baltos dienos vidury Romos gatvės, tuščios gatvės, ir dar pandemijos metu. Koks absurdas... Todėl bandžiau kuo greičiau pašokti ant kojų. Bet nieko man neišėjo.
Pirmasis vyriškis bandė mane pralinksminti atsakydamas dar vienu klausimu sau pačiam: „Prima stava meglio?“ (Liet. „Anksčiau jautėtės geriau?“) Tai tokia romietiška battuta (liet. kandi replika, ironija). Šį kartą man juoktis nesinorėjo. Klūpėjau lyg madona ant kelių.
Pirmasis paaiškino, jog štai čia, greta, – jam priklausantis kavos baras, tiesa, uždarytas, bet vis tiek galėtų pasiūlyti kėdę ir stiklinę vandens. Raudonavau iš gėdos, iš savo nevykėliškumo, atsakiau „ne“. Atsistojau. Pasakiau tutto bene (liet. viskas gerai).
Įsikibau dukrai į parankę ir šlubčiodama liepiau jai sukti į artimiausią skersgatvį.
Smūgio savo kaulams, sugrįžusi į namus, net nebandžiau kontroliuoti: į medikus nesikreipiu daugiau kaip dešimt metų, nes apskritai medicinos netoleruoju, ne, ne iš blogos valios. Tai – mano trūkumas. Mano draugai apie mano fobiją puikiai žino ir kaskart patraukia per dantį: „Jurga, jei galėtų, pati ir dantis pasitaisytų.“
Geliantį skausmą kentėjau šešis mėnesius, vėliau jis ėmė po truputį rimti. Karantino metu nepalioviau atkakliai sportuoti – bėgioju greta imperatoriaus Aureliano dviejų tūkstantmečių senumo Romos sienos Apijaus Latino kvartale.
Bet mano nesėkmės kritimu Romos Auksiniame mados kvadrate nesibaigė. Tiesa, po gero pusmečio neretai atsimindavau dviejų palinkusių virš manęs Romos vyrų veidus, pajutusi kritimo sumuštų kaulų skausmą, tarkim, tada, kai sugalvodavau keliais užlipti Romos Scala Santa (liet. Šventaisiais laiptais) arba kai ištiesdavau ranką „Alfa Romeo“ automobilyje sėdėdama šalia vairuotojo ir siekdama savo rankinės nuo galinės sėdynės kairiąja ranka.
Vis dėlto tai buvo niekai, palyginti su tuo, kas atsitiko praėjusį savaitgalį, beje, garsiąją Šventojo Valentino dieną. Ir vėl dėl visko kalta itališkoji pietų valanda – 13.00. Sukalbėjusi maldą šventajam Valentinui vienoje gražiausių Rosmini šeimos Romos bažnytėlių San Giovanni in Latina per sekmadienio mišias, skubėjau į namus ruošti pietų – o juk pietūs šventiniai. Beje, savaitgalį buvau išvykusi į Romos priemiestį Apeninų kalnuose, todėl sutrikdžiau savo sportavimo ritmą. Kažkokia bjauri savijauta.
Nusprendžiau, jog prieš pietus – juk visi mano patiekalai iš artišokų jau beveik paruošti – spėsiu dar įšokti į sportines kelnes, snikerius ir apibėgti ratuką aplink raudonų plytų sieną.
Pamenu, sankryžoje dar spėjau pamatyti itin elegantišką senuką, dėvintį „Borsalino“ naujausio modelio sicilietiško mafijos stiliaus kepuraitę su snapeliu coppola. Koks gracingas... Po kelių minučių kadras nutrūko. Ir vėl – skrydis. Šįkart koja jau buvo apauta ne basutėmis su platforma, o „Adidas“ snikeriu. Tačiau neaišku dėl kokių priežasčių, gal kaltas skubėjimas, o gal senukas su coppola kepuraite, bet koja pakliuvo į asfalto duobutę ir man praradus pusiausvyrą nučiuožė ant kelio, o ir delnai atsidūrė gerus kelis metrus pirmyn. Man pačiai kūno žnektelėjimas ant asfalto priminė nuo daugiabučio krentančio cemento maišo garsą. Koks sunkus kartais būna žmogaus kūnas, kaip smarkiai skrieja pirmyn ir kaip sunkiai krenta.
Kraujas paplūdo iš delnų, kelio ir smakro. Kažkur šalia sustaugė stabdžiai, juodaplaukis vyriškis, palikęs automobilį gatvėje įjungtu varikliu, jau kėlė mane nuo asfalto, klausdamas: „Serve aiuto, si e fatta male?“ (Liet. „Jums reikia pagalbos, skauda?“)
Na, ką jūs? Argi gali man ką nors skaudėti, ypač kai galantiškas džentelmenas italas šalia. Bet jis buvo taip smarkiai manimi susirūpinęs... Veido išraiška neleido abejoti, kad kartu su manimi jaučia skausmą, nors į kailinukus paslėpiau kraujuojančius delnus.
Atsistojau, jis man padėjo pajudėti pirmuosius žingsnius. Ką daryti toliau?
Ne, nepasukau atgal į namus. Kažkaip žaibo greičiu į atmintį atėjo mintis apie tai, ką viename savo interviu pasakė naujasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Joe Bidenas – „svarbu ne tai, kiek kartų žmogus gyvenime krenta, bet tai, kiek atsistoja.“
Atsistojau, šlubuodama pajudėjau pirmyn. Už nugaros dar jaučiau malonaus italų vyriškio žvilgsnį. Nežinau, ką jis apie mane galvojo. Iš pradžių mintyse plūdau save – na ir sugadinau sekmadienį, Šventojo Valentino šventę. Bet vis tiek judėjau pirmyn. Apibėgusi savąjį garbės ratą – Aureliano sieną – sugrįžau į namus.
Šiuo metu gyvenu su „Kristaus stigmomis“ delnuose. Duobės gilios, skauda, kenčiu. Rankos juk taip reikalingos, ypač virtuvėje gaminant, o net prisiliesti prie jų negaliu. Kokie metai...
Galvoju neretai apie tai, jog likimas man lėmė sutikti nuostabių žmonių, ypač tarp stipriosios lyties atstovų. Matyt, dėl to buvo verta skaudžiai nukristi. Tiesa, kodėl esu kritusi tik Romoje, iki šiol nesuprantu.
Du iš mano kada nors sutiktų galantiškiausių Italijos vyrų praėjusieji metai nusinešė anapilin, ir tai buvo kur kas didesnis skausmas, nei kristi ant Romos nugludintų san pietrini grindinio luitų. Prisiminimai apie šių vyrų sugebėjimą būti tikrais vyrais sunkiausiu gyvenimo momentu sukelia geismą eiti pirmyn. Tik tokių vyrų dėka moterys jaučiasi ne tik stiprios, bet ir gražios, ypatingos, laimingos. Būtent tie vyrai, tie La Dolce Vita miesto maschio italiano (liet. Italijos vyrai), ir anie, visai jauni, visai neseniai palikę žymę mano kasdienos istorijoje, verčia nusišypsoti. Juk suklupti gali kiekvienas, net sportiškiausias žmogus... Na ir kas. Svarbu, kad kas nors ištiestų pagalbos ranką, suteiktų pagalbą, ambicijų atsitiesti.
Tai yra jokiais brangakmeniais neišmatuojamas gyvenimo turtas.
J. J.
